Europos Sąjunga išgyvena ne pačius geriausius laikus. Pietų Europos valstybės yra stipriai paveiktos krizės. Dar iki galo neaišku, kada ir kokį gelbėjimo ratą teks mesti Graikijai (ar Ispanijai, ar Portugalijai, ar visoms šioms šalims kartu). Jungtinę Karalystę kamuoja europinio skepticizmo priepuolis – Londonas nėra tikras, ar JK verta toliau būti ES nare. Nors daugeliui šalių narystė Europos Sąjungoje vis dar yra geidžiama siekiamybė, pati ES vengia plačiau atverti savo duris. Kroatijos, kurią šiandien irgi kamuoja finansiniai sunkumai bei aukštas nedarbo lygis, priėmimas į ES yra veikiau išimtis.
Tačiau, nežiūrint į išsakytus pesimistinius pastebėjimus, ES išlieka gyvybingas geopolitinis organizmas. Pirmininkavimas ES Tarybai suteikia Lietuvai galimybę pademonstruoti savo jėgas ir sugebėjimus vykdant svarbius tarptautinius įsipareigojimus ir pagal galimybes valdant globalius iššūkius. Kitas klausimas – kaip Lietuvai seksis veikti šia kryptimi. Žinoma, daryti prognozes yra sunkiau, nei post factum formuluoti išvadas (kurių, matyt, netruks po to, kai Lietuvos pirmininkavimo laikotarpis pasibaigs), tačiau pagrindiniai Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai akcentai yra gana aiškūs. Trumpai priminsim juos.
Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai tinklalapyje nurodoma, kad pirmininkaudama Europos Sąjungai Lietuva sieks palaikyti trijų strateginių modelių Europą:
Patikima Europa – šis siekis yra susijęs su finansų sektoriaus ir viešųjų finansų stabilumu, efektyviu, į augimą orientuotu ES ekonomikos valdymu ir tvirtesniu socialiniu matmeniu;
Auganti Europa – šis siekis yra susijęs su didesnėmis investicijomis į mokslinius tyrimus ir technologinę plėtrą, gilesnę vidaus rinkos integraciją, didesnes užimtumo galimybes ir tvarią socialinę apsaugą;
Atvira Europa – šis siekis yra susijęs su efektyvia kova su globaliais iššūkiais, demokratinių vertybių skleidimu, saugios aplinkos kūrimu ir aktyviu ES piliečių teisių gynimu.
Dar pirmininkavimo išvakarėse Lietuva formavo savo europinį įvaizdį per patikimumo ir patirties prizmę. Buvo akcentuojama, kad mūsų šalis, sėkmingai atsilaikiusi prieš ekonomikos ir finansų krizę bei išmananti taupymo subtilybes, gali pasidalinti savo patirtimi su visa Europa (ir ypač su gilios krizės apimtomis valstybėmis, kurioms sunkiai sekasi taupyti). Kaip svarbus prioritetas buvo pažymimas ir Rytų partnerystės forumas, kuris turėtų vykti Vilniuje lapkričio pabaigoje. Šio forumo kontekste Lietuva vėl pozicionuoja save kaip tiltą tarp Rytų ir Vakarų. Čia irgi akcentuojamas Lietuvos, kuri priklauso susivienijusios Europos šeimai, svarstomo klausimo išmanymas, kylantis iš sovietinės patirties (Rytų partnerystės programos šalių problemos yra mums gerai pažįstamos ir suprantamos).
Nereikia pamiršti ir tai, kad Lietuva, pirmininkaudama ES Tarybai, laikosi bendros strategijos, dėl kurios buvo sutarta su prieš tai pirmininkavusia Airija ir po Lietuvos pirmininkavimo Europai vairą perimsiančia Graikija. Pagrindiniai susitarimo akcentai (nedetalizuojant) yra ekonomikos augimas, darbo vietų kūrimas ir ES konkurencingumo didinimas (http://www.vrm.lt/go.php/lit/Patvirtinta-Airijos-Lietuvos-Graikijos-trejeto-pirmininkavimo-ES-Tarybai-programa/569/3).
Tačiau tai yra tik teorinės pirmininkavimo gairės. Prognozuojant Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungai aspektus, kaip įprasta, galima išskirti tris scenarijus – optimistinį, pesimistinį ir neutralų.
Pradėčiau nuo neutralaus, arba kitaip – „pilkojo“ scenarijaus. Toks variantas reikštų, kad Lietuvos pirmininkavimo laikotarpis nepasižymės jokiais ypatingais įvykiais. Lietuva nieko nelaimėtų iš tokio pirmininkavimo, bet ir nieko neprarastų. Atsižvelgiant į tai, kad sakoma, jog jokių naujienų irgi yra gera naujiena – tokį Lietuvos pirmininkavimą galima būtų vertinti teigiamai. Tai reikštų, kad Lietuva susitvarkė su jai pavesta užduotimi, be didesnių stresų išlaikė europinį stabilumą.
Optimistinis scenarijus reikštų, kad Lietuva sugebėjo pasinaudoti pirmininkavimu ES savo pozicijų stiprinimui (pirmiausia – pačioje Europos Sąjungoje). Neatsitiktinai daug vilčių dedama į Rytų partnerystės forumą. Čia Lietuva galėtų pozicionuoti save kaip Rytų Europos žinovė ir ekspertė. Jeigu pavyktų priartinti Rytų partnerystės programos dalyves prie Europos (pirmiausia Ukrainą, kuri turi šansų forume pasirašyti asociacijos su ES sutartį), tai būtų didelis pasiekimas, ypač žinant kai kurių ES senbuvių skeptišką požiūrį į galimą Europos Sąjungos plėtrą (ypač Rytų kryptimi).
Pesimistinio scenarijaus grėsmė atsirastų tuo atveju, jei per Lietuvos pirmininkavimo laikotarpį nutiktų kas nors netikėto. Krizinės situacijos valdymas taptų dideliu iššūkiu Lietuvai (tačiau tai galėtų pakreipti įvykius kaip pesimistine, taip ir optimistine linkme – jei Lietuvai pavyktų sėkmingai suvaldyti krizę). Svarbiausias klausimas čia būtų – kiek įgaliojimų Lietuva, pirmininkaujanti ES Tarybai, turi iš tikrųjų? Jeigu krizinė situacija paliestų ekonomikos problemas, tai greičiausiai pirmu smuiku sprendžiant šį klausimą griežtų didžiosios susivienijusios Europos ekonomikos – Vokietija ir Prancūzija, taip pat Jungtinė Karalystė. Tokiu atveju Lietuvai gali likti vien „kanceliarinio biurokrato“ ar statisto vaidmuo, o tai neatneštų geopoltinių dividendų.
Pesimistinis scenarijus, straipsnio autoriaus manymu, yra mažiau tikėtinas nei optimistinis, o greičiausiai pasitvirtins „pilkasis“ – neįdomus, bet iš esmės pozityvus scenarijus.
Tačiau atrodo, kad pirmininkaujant ES Lietuvai teks atlaikyti ir informacinį spaudimą (o gal geriau pasakyti – informacinį karą), kurio tikslas bus parodyti, kad, nepriklausomai nuo objektyvios padėties, viskas vyksta pagal pesimistinį scenarijų. Viešojoje erdvėje jau galima pastebėti tokios informacinės kampanijos elementus (galima prognozuoti, kad informacinis spaudimas stiprės artėjant Rytų partnerystės forumui). Galima pacituoti žodžius iš ne taip seniai Kaliningrade sukurto portalo Rubaltic.ru (portalas deklaruoja savo orientaciją į Baltijos jūros regiono valstybių aktualijas) redakcinio straipsnio: „Europos Sąjungoje prasidėjo „keistų“ pirmininkavimų laikotarpis. Prie ES vairo stoja šalis, kurios demokratijos lygiui yra nemažai pretenzijų“ (http://www.rubaltic.ru/article/politika-i-obshchestvo/chuzhoy-sredi-svoikh-litvu-vse-menshe-ponimaet-evropa11072013/). Portalas taip pat pranašauja, kad Rytų partnerystės forumo Vilniuje lauks nesėkmė.
Tame, kad informacinis ir propagandinis puolimas kyla iš Rusijos pusės, nėra nieko stebėtino. Rytų partnerystės programos sėkmė keltų grėsmę strateginiams Rusijos tikslams – kalba pirmiausia eina apie Maskvos integracinius projektus posovietinėje erdvėje. Čia galima priminti dažnai cituojamus Zbignevo Bžezinskio žodžius, kad be Ukrainos Rusija praras galimybę būti imperija. Asociacijos su ES sutarties pasirašymas reikštų, kad Ukraina geopolitiškai juda kryptimi „nuo Rusijos“, kas vargu ar gali patikti Maskvai.
Visa tai reiškia, kad vienu didžiausių Lietuvos pirmininkavimo ES iššūkių, kaip tai bebūtų paradoksalu, gali tapti ne vidinės ES problemos, bet kovos informaciniame lauke. Negalima teigti, kad tai buvo visiškai netikėta, nes pirmininkavimo situacija automatiškai apsprendžia ypatingą dėmesį Lietuvai – ir iš draugų, ir iš priešų pusės.
Viktor Denisenko
