Vasariška tyla po sėkmingo pirmojo balsavimo abortų uždraudimo klausimu... Paaiškėjo, kad tiek pozicijoje, tiek opozicijoje prasideda balsų medžioklė jau nebe konservatyviuosiuose, bet “davatkiškuose” plotuose. LLRA ir Rimantas Dagys ėmėsi ginti gyvybę ir šeimą. Deja, kaip visada - populistiškai ir nenorėdami iš esmės spręsti problemos.
Nepaneigiamai problema yra – Lietuvoje vien 2011 metais netekome 6043 Lietuvos vaikų. Kaip ją spręsime? LLRA ir pono Dagio idėjos paprastos – uždrauskime, užsimerkime ir bėdos neliks. Žinoma, kriminalizavus abortus, oficialiosios statistikos bus švarios. Tautos plojimai radikaliesiems didvyriams! Realybėje tai nesuveiks. Man gėda dėl Jūsų veiksmų ir retorikos, gerbiamieji išrinktieji politkatalikai. Nepadės nei Jūsų užgauliojimai moterims, pasirinkusioms abortus. Nepadės Jūsų gėdinimai ir baksnojimai, kad štai – jos žudikės. Nieko panašaus. Šios moterys yra atskiros istorijos, skirtingi gyvenimai, paprastosios tragedijos… Ir nepasakokite, kad šiandien atlikti abortą taip pat lengva lyg išgerti tabletę aspirino.
Kiekvienas mūsų turime stengtis suprasti vienokį ar kitokį sprendimą nulemiančias aplinkybes ir padėti. Mūsų pareiga - užtikrinti reikiamą saugumą kritiniu momentu ir tikrą, apčiuopiamą pagalbą gyvybei ir moteriai, šeimai. Jūsų žadama “infrastruktūra, globojanti gyvybę”, nepagelbės vien dėl to, kad savo stumiamu abortų draudimu Jūs iškart įstumsite dvi gyvybes – motinos ir vaisiaus - į mirtiną buitinių, nelegalių “paslaugos teikėjų” pavojų. Tokiu būdu jokių vertybių neapginsite, tiesiog įrodysite, kad gyvybė Jums ne vertesnė nei Seimo nario mandatas.
Būdamas aktyvus gyvybės kultūros šalininkas kreipiuoji į Jus, lietuviškieji inkvizitoriai, atsimerkite ir suvokite, kur link stumiate mūsų visuomenę. Apsižvalgykite ir galbūt (nors nebesitiki) Jūs pamatysite, kad viduramžiai pasibaigė. Atėjo metas užgesinti laužus. Laikas remti gyvybės kultūrą pozityviomis iniciatyvomis, o ne neveiksmingais, beverčiais draudimais.
Pabandykime sukurti sistemą, kurioje valstybė ir jos įstaigos globotų ir saugotų mūsų piliečius. Sukurkime sistemą, kurioje gydytojų, psichoanalitikų, profesionalių (pabrėžiu, profesionalių ir mąstančių) socialinių darbuotojų pagalba taptų privaloma prieš priimant šį sprendimą. Galbūt tai padės išsaugoti bent keletą gyvybių pirmaisiais metais, bet ir tai man būtų didžiausia pergalė. Svarbiausia, kad pagalbos, o ne bausmės sistema apsaugotų motinos ir vaisiaus gyvybes nuo pavojaus, kurį sukeltų nepamatuoti, populistiniai draudimai. Ilgalaikėje plotmėje tai padės kurti tikrą gyvybės kultūrą, kurioje valstybė taps pagalbininke ir bendražyge, o ne pagiežinga baudėja, nesugebančia susitvarkyti su savo bėdomis. Prieš griebdamiesi draudimų ir grėsmingos, vidinių kompleksų nulemtos retorikos, išnaudokime visus turimus įrankius išsaugoti gyvybes ir puoselėti tikrą, artimą valstybės ir jos piliečių ryšį.
Arnoldas Pikžirnis
