irgi reikia terapijos. Ir tai tikrai aktualesnis uzdavinys, nei ivaizdzio isorei kurimas. Atsakingi, angazuoti intelektualai, socialines programos, tiesiog - atsigrizimas i ZMOGU, su visu sovietiniu ir posovietiniu bagazu, ir pameginimas isiklausyti ir suprasti, uzuot pasmerkus, prilipdzius kokia runkelio etikete. Nors kartais svarbu ir nedviprasmiskas nepakantumas visokiam tamsybiskumui. Va Rasai Balockaite savo straipsniuose brezia gaires...

arba sociologas ;)

charizmatiski lyderiai ir skaidrios institucijos :)

charizmatiski lyderiai ir skaidrios institucijos :)

Visuomenei pades - tik antropologas.

Savisaugos instinktas. Visiškai natūralu. Gerai, kad dar jo nepraradome. Kai pararasime - mūsų paprasčiausiai neliks.

Postsovietizmas, savaime aišku, paliko žymų pėdsaką mūsų visuomenėje, bet tai tik šviežiausias, labiau paviršutinis luobas, vienaip ar kitaip veikiantis mus. Dauguma įpročių, meilių ir nemeilių, sklandančių virš mūsų protų turi sąsajas su okupaciniu laikotarpiu. Bet tai, vis gi, tėra paviršutinis veikiantis mūsų sąmonę veiksnys. Yra ir kur kas gilesnių ir fundamentalesnių mūsų sąmonės klodų iš žymiai tolimesnės praeities. Istorinis uždaros pagoniškos visuomenės šleifas, net jeigu pripažintume, kad Lietuvos krikštas turėjo didžiūlę reikšmę Lietuvai tampant labiau pasaulietine valstybe, vis dar tebeveikia mus, besigūžiančius nuo supančios mus aplinkos. Be to, amžinoji kaiminystė su Rusuja veikia mus kur kas stipriau, negu minėta anksčiau sovietinė okupacija.