Beviltiškumo jausmas, socialinių ryšių dezintegracija, sumažėjęs pasitikėjimas valdžios institucijomis – tai ne tik skatina žmones gyventi nesveikai, bet ir kelia grėsmę Lietuvos išlikimui. Tokias išvadas, išanalizavę šalies gyventojų mirčių priežastis ir išvedę savidestrukcijos indeksą, paskelbė Žmogaus studijų centro (ŽSC) specialistai.
Kaip „Respublikai“ teigė ŽSC prezidentas psichologijos mokslų daktaras Gintaras Chomentauskas, Lietuva jau antrą dešimtmetį lyderiauja Europos Sąjungoje (ES) pagal mirtis, susijusias su savidestrukciniu – save žalojančiu – elgesiu.
Viskas tarpusavyje susiję
„Iki šiol dažniausiai buvo ieškoma psichologinių ir medicininių save žalojančio elgesio priežasčių, – sakė G. Chomentauskas. – Bet tai, kad savižudybių, piktnaudžiavimo alkoholiu, žūčių keliuose mastai mus išskiria iš kitų Europos šalių, rodo, jog veikia kažkokie bendri nacionalinio masto veiksniai, kurie verčia žmones gyventi taip, tarsi ši diena yra paskutinė, o ateitis – vien juoduma“.
Tyrėjai konstatavo, kad iš esmės įvairios save žalojančio elgesio formos susijusios viena su kita. Pasak G. Chomentausko, ketinimas nusižudyti koreliuoja su vartojamo alkoholio kiekiu, rūkymo dažnumu ir rizikingu elgesiu.
„Save žalojantis elgesys sudaro tam tikrą visumą, kurios viename gale yra kenkiantis sau elgesys, kitame – savižudybės, – sakė psichologas. – Kai žmogui ne taip blogai, jis rūko, geria ar šiaip rizikingai elgiasi, kai jis netenka tikėjimo ateitimi, jis pradeda galvoti apie savižudybę“.
Žmonės niekuo nebetiki
Tyrimo rezultatai taip pat parodė, kad savidestrukcinis elgesys Lietuvoje glaudžiai susijęs su anomija – visuomeninių ryšių susilpnėjimu dėl moralinių vertybių, elgesio normų suirimo, tradicinės tautinės kultūros formų nykimo. Tyrimo rezultatai duoda pagrindo teigti, kad yra daug socialinių aplinkybių, kurios yra save žalojančio elgesio priežastis.
Pasak G. Chomentausko, tai įrodo apklausos rezultatai. Jų duomenimis, dauguma apklaustųjų mano, kad bendruomenė ir bendruomenės lyderiai yra nusišalinę ir abejingi žmonių reikmėms, kad socialinė situacija yra nestabili ir neprognozuojama.
Dauguma žmonių, žvelgdami į dabartį, mano, kad geriau jau buvo, dabar yra blogai, o ateityje bus dar blogiau. Gyvenimo beprasmiškumo jausmas žmonėms kyla todėl, kad žmogus nebejunta to, kuo kitados rėmėsi bendraudamas su kitais, pvz., savitarpio pagalbos, tikėjimo, kad egzistuoja socialinis teisingumas.
Žmogus lieka svetimas tarp savų. Tarpasmeniniai santykiai, kurie kitados teikė malonumą ar paramą, yra nebeefektyvūs.
Šio reiškinio paplitimo Lietuvoje mastą labai gerai iliustruoja vienas skaičius – net 63,9 proc. apklaustųjų mano, kad nėra prasmės kreiptis į pareigūnus, nes iš tikrųjų jiems nerūpi eilinio žmogaus problemos.
Įdomu tai, kad anomijos reiškiniai susiję su socialiniu bejėgiškumu ir neviltimi kaip atskirais veiksniais. Tyrėjai konstatavo, kad neviltis būdinga beveik visoms save žalojančio elgesio formoms, o bejėgiškumas labai prie to prisideda. Labai gera iliustracija yra dar vienas skaičius: 80,7 proc. apklaustųjų nesijaučia galintys daryti poveikį visuomenės gyvenimui.
„Vaizdžiai tariant, 4/5 Lietuvos gyventojų jaučiasi taip, lyg plauktų laivu, kurio jie nevaldo ir kurio krypties negali pasirinkti, – sakė G. Chomentauskas. – Taigi bejėgiškumas, ateitis nieko gera nežada, aš ja netikiu, dabarties pakeisti negaliu, socialinės atramos nėra, valdžia problemų išspręsti nepadės. Tad turime tokią keistą socialinę situaciją, kuri, mano supratimu, yra labai pavojinga, nes ji ilgai tęstis negali. Visa tai ne tik skatina žmones gyventi nesveikai, bet ir kelia grėsmę Lietuvos išlikimui“.
Aida Valinskienė
