Živilė KAVALIAUSKAITĖ
Lietuvos kariuomenės karinių oro pajėgų Aviacijos bazės viršila Alvydas Tamošiūnas misijoje Afganistane patyrė smėlio audras, teniso kamuoliuko dydžio ledų krušą bei 50 laipsnių karštį šešėlyje. Stovykloje prie Kandaharo karys tarnavo beveik septynis mėnesius.
Rimtais dalykais nejuokauja
Karinių oro pajėgų (KOP) Aviacijos bazės tarptautinio bendradarbiavimo vyriausiasis specialistas A. Tamošiūnas buvo penktosios Oro pajėgų mokymo grupės (OPMG-5) narys. Kariai Kandahare rengė Afganistano nacionalinės armijos sraigtasparnių pilotus ir jų techninės priežiūros specialistus.
Į misiją iš Šiaulių grupė išskrido vasario 12-ą – per Užgavėnes. Kitos dienos rytą lėktuvas nusileido Kandahare. Lynojo.
Kandaharą, antrąjį pagal dydį Afganistano miestą, kuriame gyvena apie 500 tūkstančių žmonių, Alvydas matė tik iš paukščio skrydžio. Stovyklą, kurioje įsikūrusi misija, nuo Kandaharo skiria kalnas.
„Pirmąją dieną visų akys buvo didelės. Informacijos daug. Mus pasitikę kariai juokaudami gąsdino skorpionais, kurių nė nebuvo“, – sako A. Tamošiūnas.
Vėliau šiuo pajuokavimu pasinaudojo ir penktosios pamainos kariai. Pasitikdami šeštąją grupę, ant popieriaus atspaudė skorpionų siluetų ir prie jų pridėjo kryžiukų – neva tiek jų nudaigojo.
„Priklijavome kiekviename kambaryje. Bet niekas neužsikabino. Visi supranta, kur humoras, kur rimta. Rimtais dalykais nejuokaujama“, – sako Alvydas.
Pritrūko termometro padalų
Misiją penktoji pamaina perėmė per dvi savaites. „Negaliu sakyti, kad lengvai adaptavausi. Diskomfortą kėlė labai išsausėjęs oras. Net po lietaus būdavo sausa, o balos stovėdavo kelias savaites – neišgaruodavo“, – pasakoja viršila.
A Tamošiūnas, OPMG administratorius, misijoje buvo atsakingas už logistiką, aprūpinimą, stovyklos išlaikymą, gerovę.
„Atsakomybė – didžiulė. Misija yra teorinių, praktinių įgūdžių egzaminas. Turi būti visada pasiruošęs, nes aplinka nėra saugi“, – sako viršila.
Įprastai kariai dieną pradėdavo 6 valandą ryto, bet, atėjus karščiams, į darbą išvykdavo jau ketvirtą. Pasak A. Tamošiūno, metaliniai paviršiai taip įkaisdavo, kad be pirštinių nebūdavo galima prisiliesti.
Vienu metu termometras šešėlyje rodė 50 laipsnių karščio – daugiau padalų skalėje nebuvo.
Kariai planavo atlikti eksperimentą – iškepti kiaušinių ant transporto priemonės korpuso. Tik nerado tinkamo laiko: arba neturėjo kiaušinių, arba temperatūra nukrisdavo.
Tautų įvairovė
Didžiulė stovykla yra vieno kilometro aukštyje virš jūros lygio. Joje gyvena apie 30 tūkstančių žmonių – ir karių, ir civilių darbuotojų. Alvydas šypsosi: lengviau išvardyti, kokių šalių atstovų nėra. Skirtingų tautybių suskaičiuojama per 90.
„Galima sakyti, tautų katilas. Kartą už akių užkliuvo pakabinti šviečiantys žibintai. Pasirodo, gimtadienį šventė malajai“, – pasakoja A. Tamošiūnas.
Teritorijoje veikia parduotuvės, valgyklos, įvairios ligoninės, dvi bažnyčios.
Stovykloje yra ir morgas. Per pusę stiebo nuleista vėliava kariams pranešdavo, kad yra auka. Vėliava, pasak A. Tamošiūno, būdavo nuleista gana dažnai. Tada kariai išsirikiuodavo pagerbti žuvusįjį ir išlydėti į Tėvynę. Teko lydėti gana netolimą kaimyną – slovaką.
Pietavo pas afganus
Į sektorius padalytoje bazėje yra ir afganų teritorija. Į savo valgyklą jie kelis kartus buvo pakvietę lietuvius papietauti.
„Skanu – jautėsi tikras obuolio, agurko ar troškintos avienos skonis. Labai gardūs virti ryžiai, – pasakoja A. Tamošiūnas. – Nustebino, kad jie valgo daug bulvyčių fri. Kepa aliejuje, tik bulvytės nėra taisyklingos formos.“
Afganai pietums atnešė ir indą su kefyru. Kiekvienas iš jo kabino su savo šaukštu.
Tradicinę duoną, kuri primena paplotėlį, afganai naudoja ir kaip pakuotę. Į vidų prideda mėsos, bulvyčių, daržovių.
„Kartą nusileidę aerodrome gavome tokį lauknešėlį. Bet jo, kaip kebabo, negalima valgyti. Reikia išsivynioti ir duoną plėšyti, nes įvyniota gali būti mėsos su šonkauliais“, – šypsosi Alvydas.
Atskira kultūros dalis – arbatos gėrimas. Geria žalią arba juodą nesaldytą arbatą. Pirmu puodeliu aptariami reikalai. Jei pasiūlomas antras puodelis, vadinasi, tampi draugu. Jei trečias – esi beveik šeimos narys, kuriam afganai įsipareigoja padėti.
Smėlio audros ir kruša
„Viskas buvo keista. Gulsčias mėnulio pjautuvas. Saulė kyla ir leidžiasi, atrodo, ne toje pusėje. Ir nusileidžia greičiau nei pas mus“, – pasakoja Alvydas.
Balandį gamta iškrėtė pokštą: iš dangaus pasipylė teniso kamuoliukų dydžio kruša. Ji tęsėsi apie 20 minučių. Ledukai kapojo plastiko paviršius, įskėlė stiklus, perkirto sraigtasparnio mentį. Tokios krušos sakė neatsimeną ir senieji afganai.
Dar vienas gamtos kaprizas – smėlio audros. Apie save primindavo rausvo smėlio Registano dykuma.
„Kai artėja didžiulė dulkių siena, geriau lauke nebūti, – sako Alvydas. – Aparatūrą saugodavome sandariuose konteineriuose. Nors, atrodo, konteineriai būdavo aklinai uždaryti, po audros viskas pasidengdavo dulkių sluoksniu.“
Išgelbėjo gyvybę
Kariams teko gelbėti ukrainietį, kuriam sustreikavo širdis.
„Džiugu, kad išgelbėjome žmogaus gyvybę, kad stresinėje situacijoje veikėme, kaip užvesti“, – sako Alvydas.
Pakako trumpo klausimo: „Ar jau kviesti greitąją?“, kad situacija būtų žaibiškai įvertinta: „Kviečiam!“
Iškviesti greitąją, pasak A. Tamošiūno, ne taip paprasta, nes stovykla tankiai apgyvendinta.
„Reikėjo anglų kalba paaiškinti dislokacijos vietą. Ją gerai žinojau, nes kaip tik buvau įtrauktas į šalia esančių kelių remonto planavimą. Kol kviečiau greitąją pagalbą, kolegos darė dirbtinį kvėpavimą“, – įtemptą momentą prisimena karys.
Šalimi gėrėjosi iš dangaus
Gavęs vadovybės leidimą nufotografuoti ar nufilmuoti OPMG veiklą, A. Tamošiūnas su lakūnais pakildavo sraigtasparniu.
Iš paukščio skrydžio atsiverdavo suraižyti laukai, drėkinami kanalais. Matydavosi ir nuo karo su Sovietų Sąjunga likusios technikos sąvartynai.
Kalnų masyvas, skrendant iš pietų į Kabulą, Alvydui atrodė kaip sustingusi banguota jūra.
Virš vieno kalno kariai pamatė didelį užrašą. Vertėjai jį išvertė: „Ilgas gyvenimas Afganistanui“.
„Šį posakį jie dažnai vartoja. Pavyzdžiui, gaudami apdovanojimus. Jis atitinka mūsų „Tėvynės labui“, – paaiškina A. Tamošiūnas.
Kandaharo provincijoje yra keliai, net magistralės, jungiančios su Pakistanu. Bet yra ir bekelių. A. Tamošiūnas primena anekdotą: tokiais keliais keliaujant, belieka paaiškinti: tris dienas – į kairę, dvi – į dešinę.
Praeities randai
Afganai Alvydui pasirodė kiek panašūs į ispanus, italus. Emocionalūs, mėgsta gestikuliuoti. Nesistengia slėpti emocijų. Ko neparodo gestais ar neišsako žodžiais, matyti veide.
Su keliais afganais Alvydas kalbėjo religijos tema. Jie daug klausinėjo apie krikščionybę.
„Afganai gerbia tikintį žmogų – nesvarbu, į kokį Dievą betikėtum, – sako A. Tamošiūnas. – Vienas afganas man aiškino, kad Alachas nedavė teisės atimti gyvybės bet kokiam gyviui, nekalbant apie žmogų. Todėl, prieš žengdamas žingsnį, turi pažiūrėti, ar nėra mažutės skruzdėlės.“
Paklausti, kas yra talibai, vietiniai sakydavo, kad tai – nebūtinai afganai. Jie gali būti ir kitų šalių ekstremistai – atvykę iš Pakistano ir kitur.
Jauni vertėjai, su kuriais bendravo A. Tamošiūnas, tiki, kad į politiką atėjusi nauja karta gali pakeisti situaciją, sumažinti korupciją.
„Kiekvieno pareigūno praeityje slypi tragedija, konfliktai palieka didžiulį randą. Teko bendrauti su lakūne pulkininke, ji su sraigtasparniu skraidžiusi 1500 valandų. Moteris yra netekusi sesers, kolegų, o jos septynmetė dukra kone užaugusi sraigtasparnyje, – sako A. Tamošiūnas. – Lakūnas generolas vardijo daugybę žuvusių kurso draugų, beveik visi žuvę ir jo studentai kadetai.“
Laikėsi tradicijų
Misijoje Alvydas nepamiršo pomėgio – fotografijos.
Dirbantį afganą itin sudėtinga nufotografuoti. Jei tik pamato fotoaparatą, akimirksniu nuleidžia rankas, atsisuka ir pozuoja. Norint afganą įamžinti natūralioje aplinkoje, tenka ieškoti didelio objektyvo ir fotografuoti iš toli.
Nufotografuotas vietinis būtinai paklaus, kada gaus nuotrauką. Nuotraukas kariai atspausdavo spausdintuvu.
„Į pažadą Afganistane žiūrima rimtai“, – pabrėžia A. Tamošiūnas.
Laisvalaikiu kariai žaisdavo tinklinį, stalo tenisą, sportuodavo treniruoklių salėse, dalyvaudavo sporto turnyruose. Dažniausiai vykdavo kam nors dedikuotos bėgimo varžybos.
Tolimame krašte lietuviai laikėsi tradicijų. Šventė Vasario 16-ąją (šiai šventei iš namų buvo įsidėję šakotį), per Velykas margino, daužė kiaušinius. Alvydas turėjo lipdukų. Sumanūs kariai virdulyje kiaušinius virė ir su svogūnų lukštais.
Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienai lietuviai iš medikų manekeno sukūrė karžygį, jį aprengė skardinių žiedelių šarvais.
Karius misijoje nudžiugino Radviliškio Gražinos pagrindinės mokyklos moksleivių atvirukai su sveikinimais, linkėjimais.
Netikėtas susitikimas
Misijoje A. Tamošiūnas sutiko Rimą Kučėną, Jono Noreikos (Generolo Vėtros, gimusio 1910 metais Šukionių kaime, Pakruojo valsčiuje, sušaudyto 1947 metais) anūką.
Jis, civilis, dirba pagal kontraktą JAV Gynybos departamentui ir kartas nuo karto yra komandiruojamas į įvairius pasaulio kraštus.
„Anūkas labai gerbia senelį, jo gimtą kraštą. Rimas yra išmokęs lietuvių kalbą, nors visą gyvenimą gyvena JAV“, – sako A. Tamošiūnas.
