Vadovauja? Pirmininkauja? Angliškai tai vadinama presidency, bet lietuviškai “prezidentauja” skambėtų keistokai. Kaip bebūtų, smagu žinoti, kad Lietuva užima svarbią vietą Europos Sąjungoje. Ypač mums, gyvenantiems užsienyje. Juk tai gera proga pasigirti!
Iš tikrųjų, gal pats laikas susimąstyti, kas Lietuvoj gera. Juk peikti visada paprasta – ir tėvynę, ir giminaičius, ir kaimynus, t.y. tuos, kurie arčiausiai ir kuriuos geriausiai pažįsti. Aš irgi, kaip, manau, daugelis Anglijoje gyvenančių tautiečių, dažniau pastebiu ydas ir trūkumus, negu gerus ir teigiamus dalykus.
Nesu iš tų, kurie tiki užkeikimais, nesvarbu į kokią pozityvizmo vatą jie bebūtų įvynioti, ir nemanau, kad nuolatinis kartojimas – esu laimingas, esu gražus, esu mylimas – padaro žmogų laimingu, gražiu ir mylimu. Paistalai, kuriais turbūt Anglija.lt skaitytojai irgi netiki.
Tačiau šį kartą pasišoviau rasti bent keletą pagyrimų Lietuvai. Pradėjusi sukti galvą, kuo pasigirti, ypač kai norisi, kad tie pasigyrimai nebūtų pripūsti tuščių burbulų, kuo pastaruoju metu pasižymi mūsų Prezidentės kalbos, prisipažinsiu, užstrigau.
Prieš septynetą metų atvykusi į JK drąsiai nurodydavau du Lietuvos privalumus – gražios merginos ir pigus alus. Per tą laiką gražios merginos emigravo, alus – pabrango. Dar liko graži, tiksliau - natūrali gamta, kol kas nepaversta ištisinėmis žemės ūkio naudmenomis, naudingų iškasenų žvalgybos aikštelėmis ar nudailintais turistinės industrijos objektais.
Dar galima pasirinkti miško uogų ir grybų ir rasti lauko gėlių. Bet vos pabandau apie tai kam nors užsiminti, lieku nesuprasta arba geriausiu atveju pamaloninta fraze apie sentimentalias vertybes. Sena, graži lietuvių kalba irgi priskiriama prie tų sentimentalių vertybių. O sentimentalių vertybių, panašiai kaip sudžiovintos rūtos šakelės, vieta senų nuotraukų albume.
Taip nutiko, kad šią savaitę teko dalyvauti keliuose Lietuvos pirmininkavimo proga Londone surengtuose renginiuose. Ir, nepatikėsit, kažkaip natūraliai kilo noras girtis ir gan nesunkiai radau, ką gero pasakyti apie Lietuvą.
Pirmiausia, tai gera vieta atostogoms. Vasarą temperatūra beveik tokia pat kaip Ispanijoje, tik drėgmės ir žalumos daugiau, o šalis dar nenusiaubta pramogų ir svaigalų ištroškusių ir nieko daugiau nebematančių turistų ordų.
Be to, mūsų talentai, tie tarsi iš niekur išnyrantys jauni žmonės, kurie patekę į tinkamus vandenis (tinkamą baseiną kaip R. Meilutytė), parodo, kiek daug potencialo slypi tautos genuose.
Beje, labai džiugu, kad Londone Lietuvos pirmininkavimo pristatymo koncertą buvo pakviesti surengti ne tituluoti ir pripažinti atlikėjai, o jaunas, Londone išsiskleidęs muzikos talentas – Martynas Levickis. Azartiškas, energingas, užkrečiantis, netikėtai ir šimtametę Europos klasikinę tradiciją, ir šiuolaikinį popsą ir lietuvių liaudies dainų variacijas akordeonu sujungiantis į vieną pynę.
Beje, prie tų, kuriais galima pasigirti, priskirčiau ir moterį, kuri nedavė R.Bransonui pieno. Nusileido su balionu jai priklausančioj pievoj, išgąsdino karves, ir dar pienu vaišink. Tai ne ji turėjo šokti britų turtuolį vaišinti, o paskraidymo organizatoriai privalėjo sumokėti jai už patirtą žalą.
Manau, kad būtent tokio išdidumo ir savo vertės pojūčio Lietuvai prireiks prezidentavimo Europos Sąjungai laikotarpiu. Žinoma, jei bus prezidentaujama, o ne šokama pagal seną sovietmečio laikų dūdelę: “Mūs kolūkio pirmininkas vidury ratelio…”
Kas prisimenat, kaip toliau?
