Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
o man kaip tik patiko.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, "hegemono" partijos palikuonims labai reikėjo privilioti į savo gretas aukštos prabos menininkų, kuriais jie galėtų pridengti buvusius ir naujus neskaidrius savo darbus. J.Marcinkevičius buvo stumte stumiamas į politiką. Jei Lietuvos Sąjūdžio laikais Justino buvimas pirmose "Dainuojančios revoliucijos" gretose buvo savaime suprantamas dalykas, tai vėliau poetui iškilo tolimesnio apsisprendimo klausimas. J.Marcinkevičius tuomet gal būt galėjo būti išrinktas netgi Lietuvos prezidentu, bet jis gal būt gerai suvokė, kokios politinės jėgos norėjo jo tolerantiškumu daug kam pasinaudoti. Ir tikrai ne visos jos buvo "šilko siūlais ataustos". Manau, kad poeto pasitraukimas į politinę nuošalę ir atsidavimas kūrybai bei brandiems apmąstymams buvo svarbiausias žingsnis, kuris leido jam visą laiką išlikti moraliniu Tautos autoritetu.

Postkomunistinėje Lietuvoje politinė mėsmalė net ir šiandien negailestinga. Ji pajėgi sumalti bet kokius autoritetus taip, kad visuomenė nuo tokių daugiau ar mažiau nusisuka. Nežinau ar Justinas Marcinkevičius politikoje būtų turėjęs tokį tvirtą stuburą, kad atsilaikytų prieš pragmatinį pataikūniškumą ir viską kas su tuo susiję. Sakykim, taip, kaip jo sukurtų ir atkurtų istorinių dramų herojai. Gal ir būtų. Tačiau nemažo pavojaus taip pat būta.

Poetas savo meilę Tautai ir Tėvynei labai raiškiai išreiškė savo kūryba. Niekada jis nebuvo abejingas bendražmogiškoms temoms ir tuo jis peržengia mūsų krašto ribas. Būdamas vienas iškiliausių mūsų laikmečio rašytojų, J.Marcinkevičius pratęsia K.Donelaičio, J.T.Vaižganto Maironio, M.K.Čiurlionio, S.Nėries menines tradicijas, stoja į vieną gretą su B.Brazdžioniu, K.Saja ir kitais Lietuvą garsinančiais ir jos lūkesčius išsakančiais menininkais.

Nuoširdi užuojauta jo artimiesiems, visiems, kam ši asmenybė buvo ir yra moraliniu autoritetu. Netekome garbingo žmogaus, o tai ir yra pats didžiausias įvertinimas.
Kai tauta laidoja savo poetą kaip karalių, tai išlieka viltis, kad ji turi vilčių kurti dvasingą karalystę. Kiekvienai tautai reikalingi įvairiausi autoritetai. Tame tarpe ir moraliniai. Pastarieji ypač svarbūs tampa tada, kai situacija reikalauja moralinio vertinimo ir apsisprendimo. Moraliniais autoritetais gali tapti įvairios profesijos ir netgi nedidelio išsilavinimo asmenys. Svarbiausia, kad toks autoritetas atspindėtų pozityvias dvasines savybes, kurios būtų artimos visuomenės moralinių nuostatų supratingumui aptariamu istoriniu laikotarpiu.

Kaimo senolė gali turėti kur kas didesnį moralinį autoritetą tarp ją pažįstančių asmenų, negu arogantiškas, visiems žinomas politikas, skelbiantis visiems, kad jis yra intelektualas, tačiau dvasios gilumoje kartais toks būna visiška menkysta. Labai dažnai bandome moralines savybes susieti su menininkų kūryba ir tomis asmenybėmis, kurios yra pasiekę aukščiausiai visuomenės įvertintų rezultatų. Tačiau net ir tokiu atveju dažnai galime pastebėti paradoksus. Aukštos erudicijos ir talentingas menininkas kartais būna šiaudadūšis , menkavertis mankurtas, palūžtantis savo asmeniniame gyvenime.

Verta pripažinti, kad Justinas Marcinkevičius savo gyvenime įvairiomis prasmėmis gan lanksčiai laviravo tarp Scilės ir Charibdės, o jo sielos giliau nepaveikė melo imperijos užmačios pajungti kiekvieną brandžią meninę asmenybę savo juodiems tikslams įgyvendinti. Daug kas labai pagrįstai pabrėžia poeto toleranciją labai daug kam. Kokio iš tikrųjų buvo ji dydžio ir ar kartais neperžengdavo kai kurių ribų? - sudėtinga spręsti. Laikas yra geriausias tokių vertinimų tikrintojas. Poetas daugeliui gal netgi buvo tam tikras tolerancijos etalonas. Jei Justinas kartais sovietinio režimo metais buvo priverstas pirmą naujo savo eilėraščių leidinio puslapį paaukoti okupantų ideologijos pagarbinimui, tai kitos jo eilės žadino mūsų sielas giliais ir prasmingais mūsų tautos istorijos ir dabartinio gyvenimo apmąstymais. Jo poezija žadino patriotiškumo ir meilės Tėvynei jausmus. Tuo jis tapo artimas ir netgi savas daugelio tautiečių širdyse.

as irgi galvojkau - ko jis ten blaskosi :)
Baznycia mano kitaip - niekas i Katedra nuo siol nebebus nesamas...
turiu pabrezti,kad video irasas blogos kokybes.O gaila...Ar nebuvo galima pasistengti?...
Sviesaus ir garbingo atminimo zmogus buvo, zemai lenkiame galvas Jam. Ne taip kaip kubilius, gaves maza uzduoti, net iteikti artimiesiems veliavos nesugebejo - pasiklydo. "Valdo" valstybe atseit...jei nebutu parode kur nunest veliava, butu taip ir pasiklydes tarp medziu.
Ačiū tam iš balso, kas įdėjo dainą "Laisvė", pagal poeto žodžius. Ačiū. Gumulas gerklėje pakilo. Šaunuoliai.
mūsų 20 ir 21 amžiaus Didžiam Poetui. Bet kurgi buvo mūsų didieji pasaulinio masto solistai, smuikininkai, kad JO KATEDROJE nepagerbė savo nuostabiais balsais ,palydint vargonams...
REKLAMA
REKLAMA

Skaitomiausios naujienos




Į viršų