Finansų ministrė Ingrida Šimonytė praėjusią savaitę pareiškė, kad niekas neveža į Lietuvą kontrabandinio benzino. Todėl akcizas benzinui artimiausiu metu nebus mažinamas (o dyzelinui bus net didinamas). “Respublikos" žurnalistai tikrino ministrės žodžius pasienio su Rusijos Federacija Kybartų kontrolės punkte. Ten viskas kitaip atrodo, nei sako I.Šimonytė.
Į Kybartus žmonės plūsta lyg į gerovės šalį iš Kauno, Lazdijų, Kalvarijos, Vilkaviškio, Marijampolės, Šakių. Tiksliau, iš visų miestų, miestelių ir kaimų, iš kur vargana kelionė į Rusiją bent kiek atsiperka. Čia jie, galima sakyti, gyvena. Su pagalvėmis, patalyne savo automobiliuose, maisto ir gėrimo krepšiais, telefonais ir knygomis. Čia žmonės susipažįsta, tampa draugais arba net priešais. Bet visi sutinka, kad į Rusiją pigesnių prekių juos gena žeminantis skurdas.
Ubagų duona
Kybartuose - spūstis, įtampa, nuovargis. Dar neseniai žmonės džiaugėsi, kad nebereikės mokėti aštuonių litų už teisę palaukti privatininkui suteiktoje aikštelėje, o dabar jau keiksnoja, kad “ana" tvarka, nors ir mokama, buvusi geresnė. Sėdėti automobilyje prisieina parą, net ir pusantros. Jeigu užmigsi arba užsižiopsosi, tave kaipmat aplenks kitas, ir kelionė užsitęs dar kelias valandas. Pavargę žmonės ne visada būna geranoriški.
Kybartuose valstybės sienos link veda net keturios eilės. Pati trumpiausia - tranzitu važiuojančių Rusijos piliečių ir tų, kurie turi išimtis. Antroje eilėje rikiuojasi krovininiai automobiliai. Nors eilės sueina į tą patį automobilių spiečių prie užkardo, tarpusavyje konkuruoja tik dvi lengvųjų automobilių eilės - neįgaliųjų ir kitų “naujųjų" verslininkų. Į neįgaliuosius vairuotojus (jiems įstatymas suteikia pirmumo teisę) kitoje eilėje laukiantieji žvelgia ne itin palankiai. Vairuotojai prisipažįsta, kad žiežirbos skyla ne kiekvieną dieną ir priklauso nuo valstybės sienos pareigūnų atsakomybės. Jeigu pasieniečiai reguliuoja ir registruoja automobilius eilėse, nesusipratimų nebūna. Abi eilės juda tvarkingai ir be pykčio, bet jeigu tik eilė paliekama be priežiūros, dūžta automobiliai, neapsieinama be policijos, rietenų, o kartais - ir be kumščių.
Kybartuose policijai darbo visada yra. Yra ir pykčio, ir akmenų daugiausia skrieja į valdžios langus. Akmenys iš Kybartų valdžios langų nepasiekia, bet vyrai sakė, kad vieną dieną visko gali būti. Kantrybė turi ribas. “Nė vienas gerai gyvenantis žmogus į Rusiją dėl bako benzino, dviejų pakelių cigarečių bei puslitrio degtinės nuolat nevažinėtų. Mus visus į Rusiją gena ubagų duona ir nedarbas", - piktinosi vairuotojai.
Kalvarijos savivaldybėje gyvenantis Tadas - profesionalus vairuotojas, jam 29 metai ir jis nori dirbti. Važinėti į Rusiją benzino Tadas pradėjo metęs darbą - darbdavys nemokėjo atlyginimo. Kito darbdavio nesurado, tad dabar maždaug du kartus per savaitę kalvarijietis važiuoja į šalį kaimynę, o kai nevažiuoja, dirba bet ką, už ką galima gauti pinigų. Nors nuo namų iki Kybartų per šimtą kilometrų, vyras sako, kad važinėti į Rusiją jam vis tiek apsimoka. Litras benzino šioje šalyje kainuoja per du litus pigiau. Pasak Tado, parsivežtų degalų parduoti lieka nedaug. Jį išvažinėja pats, žmona, dalijasi su tėvais. “Tiesiog būtų gaila parduoti, kai tiek vargo tenka įdėti, kol parsigabeni. Jeigu tik kas išrastų skaitiklį, kiek vargo ir nervų kainuoja laukimas pasienyje, nuovargis, rusiško benzino kaina taptų auksinė", - svarsto.
Galvoti apie save Tadui nėra laiko, jis nemąsto ir kaip užsidirbs pensiją. Kaip ir daugelis tokio amžiaus vyrų, tolimos ateities neplanuoja, tik karčiai kalba: “Pensijos nesitikiu sulaukti. Nematau jokių prošvaisčių, viskas tik blogyn". O kol kas didžiausias galvos skausmas yra užauginti vaikus - vienas nuo rudens jau mokyklą pradės lankyti. Tado neglumina iš Vyriausybės rūmų sklindančios kalbos apie mokesčių kėlimą. “Nežinau, dėl ko mane galėtų apmokestinti. Nebent mano seną automobilį atimtų", - trukteli pečiais. Vyras stebisi, esą tiek daug važinėjančių į Rusiją benzino praėjusiais metais nebuvo.
Žmonės skirtingi - likimai panašūs
Kalvarijos savivaldybėje gyvenantis Tadas - profesionalus vairuotojas, jam 29 metai ir jis nori dirbti. Važinėti į Rusiją benzino Tadas pradėjo metęs darbą - darbdavys nemokėjo atlyginimo. Kito darbdavio nesurado, tad dabar maždaug du kartus per savaitę kalvarijietis važiuoja į šalį kaimynę, o kai nevažiuoja, dirba bet ką, už ką galima gauti pinigų.
Nors nuo namų iki Kybartų per šimtą kilometrų, vyras sako, kad važinėti į Rusiją jam vis tiek apsimoka. Litras benzino šioje šalyje kainuoja per du litus pigiau. Pasak Tado, parsivežtų degalų parduoti lieka nedaug. Jį išvažinėja pats, žmona, dalijasi su tėvais. “Tiesiog būtų gaila parduoti, kai tiek vargo tenka įdėti, kol parsigabeni. Jeigu tik kas išrastų skaitiklį, kiek vargo ir nervų kainuoja laukimas pasienyje, nuovargis, rusiško benzino kaina taptų auksinė", - svarsto.
Galvoti apie save Tadui nėra laiko, jis nemąsto ir kaip užsidirbs pensiją. Kaip ir daugelis tokio amžiaus vyrų, tolimos ateities neplanuoja, tik karčiai kalba: “Pensijos nesitikiu sulaukti. Nematau jokių prošvaisčių, viskas tik blogyn". O kol kas didžiausias galvos skausmas yra užauginti vaikus - vienas nuo rudens jau mokyklą pradės lankyti. Tado neglumina iš Vyriausybės rūmų sklindančios kalbos apie mokesčių kėlimą. “Nežinau, dėl ko mane galėtų apmokestinti. Nebent mano seną automobilį atimtų", - trukteli pečiais. Vyras stebisi, esą tiek daug važinėjančių į Rusiją benzino praėjusiais metais nebuvo.
“Pusė Kauno važinėja rusišku benzinu", - juokėsi gera nuotaika nesiskundžianti našlė Gražina iš Kauno rajono. “Vargas buvo mano palydovas. Baigiau tuometį technikumą, o dirbti prieš pensiją teko ir virėja, ir šlavėja, ir namus prižiūrėti tik už maistą. Vargas veja ir į Rusiją. Ar už 500 litų pensijos galima pragyventi?" - pati stebisi Gražina. Dalį iš Rusijos parsivežto benzino ji pati pravažinėja, šiek tiek parduoda. Moteriai skaudžiausia matyti eilėje vargstantį jaunimą. “Valdžia kalta, kad taip yra. Kol buvo darbo, tiek daug jaunų žmonių pasienyje nelaukdavo. Dėl to juos ir apima depresija, dėl to jie ir žudosi, kiek gali sėdėti namuose ir žiūrėti į tuščią šaldytuvą?" - piktinosi moteris. Gražinos vaikai pragyvena be Kybartų. Vienas sūnus su šeima įsikūrė Anglijoje, o kitas dar gyvena pas ją. Ir svarbiausia - turi darbą.
Algirdas BUTKEVIČIUS - Seimo narys:
Pirmiausia reikia duoti žmonėms darbo, o ne stebėtis, kad jie važiuoja į Rusiją pigiau nusipirkti degalų. Jeigu tik žmonės nori dirbti, jiems verslo liudijimus reikėtų parduoti už vieną litą. Jie patys tada bus suinteresuoti kurti darbo vietas, o ne laukti valstybės rankos.
Būtina iš pagrindų keisti ir apmokestinimo sistemą, ypač individualių įmonių. Juk niekas nekurs individualių įmonių, kai apmokestinama nuo 800 litų. Kai kurie tų 800 litų net neuždirba. Be to, reikia kuo skubiau Europos Sąjungos lėšas nukreipti į investicijas, kurios skatina ekonomikos augimą tų sričių, kur išsaugomos darbo vietos.
Trečia, neišvengiamai reikia atgaivinti statybos sektorių, kuris ir toliau krinta žemyn. ES šalyse jau nusiritome į paskutinę vietą. Jeigu namų nerenovuojame, niekas nedraudžia pinigų perkelti į viešojo sektoriaus, katilinių renovacijas. Iš karto darbo vietų atsirastų.
