77– erių vilnietis Edvardas Burokas, kruopščiai kruopelę po kruopelės rinkdamas rašo apie tai, ką pats ir jo bendraminčiai, kovotojai už Lietuvos laisvę, patyrė. Ne kartą jis buvo išvežtas į Rusijos kalėjimus, buvo vienas iš garsiojo Vorkutos lagerio politinių kalinių sukilimo organizatorių. Jis iš tų, kurie grįžę iš gulagų nenuleido rankų ir neprarado vilties sulaukti Nepriklausomybės. Iš profesijos statybininkas, šis žilabarzdis žmogus nustatė sau užduotį – skleisti tiesą apie anuos sunkius laikus. Ant stalo guli jau ketvirtoji jo knyga iš serijos „Pūtėme prieš vėją".
Pokario istorija
E.Burokas kiek netikėtai pačiam sau tapo rašytoju. Kaip jis pats sako, iš reikalo – kad ateities kartos žinotų iš pirmų lūpų, kaip viskas buvo. Ketvirtoji buvusio politinio kalinio, o dabar vieno iš Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos kūrėjų ir nepavargstančio aktyvisto parašyta knyga vadinasi „Krauju rašyta istorija". O juk tai tiesa, kad ji rašyta krauju, slapta, įveikiant tuomet sovietinių okupantų pasėtą baimės sėklą.
Garbaus amžiaus žmogus nesiskundžia sveikata. „Man sirgti nėra kada, nes reikia dirbti, skubėti, dar ketinu parašyti dvi knygas. Gerai, kad turiu kantrią žmoną, kuri man laiku paduoda valgyti, nes sėdėdamas prie dokumentų, laiškų ir kompiuterio galiu užmiršti, primena, kad gal jau būtų laikas ir truputį grynu oru pakvėpuoti ar su giminaičiais pabendrauti", – šypsosi žmogus.
Kas ją skaitys?
Medžiagą apie šią didvyrišką kovą jis rinko dar būdamas lageriuose, o vėliau valstybiniuose ir asmeniniuose achyvuose, taip pat iš pavienių straipsnių lietuviškoje, rusiškoje spaudoje. Koks gi Laisvės kovotojų sąjungos veterano ir aktyvaus dalyvio tikslas? Kas tas knygas skaitys? Ar jos svarbios tik patiems buvusiems politiniams kaliniams? Ko apskritai verta laisvė?
„Verta, ir dar kaip verta. Tik ne visi Lietuvoje tai suvokia. Ypač dabar, kai minime tiek svarbių jubiliejinių datų, kai skaičiuojame jau trečią dešimtmetį nuo atmintinos Kovo 11– osios, kai žavėjomės atkurtais vaizdais iš legendinio mūsų tautos istorijoje Žalgirio mūšio, manau, suvirpėjo ne vieno lietuvio ar kitos tautybės mūsų šalies piliečio širdis. Vėl norime iš plytų nutiesti Baltijos kelią. Gal pavyks? Reikia tikėti",– kalba žmogus.
Globalizmo grėsmė tebetvyro
Pasak E.Buroko, ir Everestas lietuviams ne iš karto pasidavė. Beje, apie kalnus jis priminė ir knygos anotacijoje, kuri, kaip ir pati knyga, išspausdinta keturiomis kalbomis: lietuvių, rūsų, anglų ir prancūzų.
Toji anotacija iš tiesų labai svarbi, nes žmonės, rinkdamiesi knygyne leidinį, visada paskaito tą informacinę santrumpą. O ji labai iškalbinga:„Jei iš XX amžiaus raudonojo ir rudojo fašizmo aukų tektų sudėti kalnus, tai jos prilygtų aukščiausiems Krymo kalnams, šių aukų ir jų artimųjų kančios bei sielvartas – Kaukazo kalnams, tai laisvės kovotojų ryžtas pasiektų Everestą. Raudonasis fašizmas konclageriuose už laisvės kovą numatė vienintelį atpildą – mirtį, tačiau net jaunutės kalinės, susikibusios rankomis, pastojo tankams kelią Kengyre; vienos žuvo po tankų vikšrais, o išlikusios nebėgo ir šaukė: „Fašistai, fašistai!"Ne už sotesnį kąsnį, šiltesnį baraką, lengvesnį darbą kovojo laisvės kovotojai, jie kovojo už pamintų žmogaus teisių atstatymą, už pavergtų tėvynių laisvę, už laisvąjį pasaulį, kuris egzistavo kažkur... Net už tuos „didžiuosius", su išskaičiavimu pardavusius priešui pavergtųjų tėvynes. XX amžiuje buvo įsiviešpatavęs rudasis ir raudonasis fašizmas. Buvo ir tebėra kitų spalvų. Ar nebus vienas jų – bespalvis, bekvapis, globalizmo raugu užraugtas, užvaldęs protus, sąmonę, besiskverbiantis į žmonių širdis, visų fašizmų tėvas – globalizmas?"
