Griežtesnio pasninko, kaip pastebi etnografai, žmonės laikėsi draudimų laikais, pavyzdžiui, sovietmečiu, kai Kūčios viešai būdavo tabu.
Daugiau apie tai – TV3 Žiniose.
Prieš pat Kūčias žolelėmis prekiauja senjorė Janina. Aštuoniasdešimt šešerių moteris dalijasi prisiminimais, kaip atrodo Kūčios jos namuose. Nuo ankstaus ryto, dar ruošiant šventinę vakarienę, namie visiškas susikaupimas ir ramybė. O ant stalo dedami tik pasninko patiekalai.
„Priverdam džiovintų grybų virtinių, į vidų dedam sumaltus grybus, pakepam su svogūniuku, su aliejumi. Vietoj mėsos dedam šitą“, – sakė vilnienė Janina.
Senjorė sako, šiandien Kūčių tradicijos gerokai pasikeitusios.
„Dabar nelaiko Kūčių... aš nežinau, dabar tik šneka apie Kūčias. Bet ir lašinių, ir virtų, ir vištų... visko. Ko nori, keptų. Čiagi dabartinis... dabar gi Dievo nebėra“, – kalbėjo vilnietė.
Kai kurie gatvėje kalbinti tautiečiai tokiai nuomonei pritaria ir sako uoliai nepaisantys papročių. Kiti gi priešingai, sako, senosios tradicijos jų namuose vis dar gyvos.
„Pasninkas yra ir, kad mėsos nevalgyti, tarkim, kad žuvį valgyti, ir yra pasninkas ir minčių, ir tokios rimties. Ir plotkeles laužom, ir dvylika patiekalų darom. Ir suvažiuojam visa giminė į kaimą pas močiutę“.
„Gyvenime griežtai nesilaikiau. Tai silkę valgau, antį valgau. – Mėsa yra ant jūsų Kūčių stalo? – Ant šeimynykščių nelabai, ant mano taip.“
Kūčių tradicijos stirpiai pasikeitė
Dalis tautiečių sako, o etninės kultūros žinovai linkę pritarti, kad Kūčių tradicijos pakitusios nuo tų laikų, kai apie Kūčias žmonės galėjo tik kuždėtis. Šventinė vakarienė, kaip ir visos kitos religinės šventės, sovietmečiu būdavusios tabu. Aštuoniasdešimt šeštaisiais, vadinamosios Gorbačiovo „perestroikos“ laikais, viešai apie Kūčias pirmą kartą drąsiau prabilta „Gimtajame krašte“.
Tiesa, kalėdaičių ten niekas neminėjo, kalbėta apie duoną, kuria dalijasi šeimos galva. Bet tyliai, kaip prisimena etnografas Jonas Mardosa, krikščionys žinojo, kad tai buvo kalėdaitis. Nerašyta taisyklė buvo sovietmečiu Kūčių dieną – pasninkauti:
„Po universiteto dirbau Kultūros ministerijos sistemoje ir pastate. Tai, pavyzdžiui, pani Jadzia per Kūčias ar kitų griežtų pasninkų dieną iš restorano, kur veždavo pietus, jokios mėsos neatveždavo.“
Atkūrus nepriklausomybę, Kūčias žmonės pradėjo švęsti panašiai kaip senovėje – laikydamiesi tradicijų ir nebijodami apie jas kalbėti garsiau. Iš lūpų į lūpas keliavo ir papročiai, ir tradicijos: po staltiese dėtas šienas, vidury stalo, garbingiausioje vietoje, kalėdaičiai, kūčiukai, kisielius, kiti patiekalai. Tiesa, etninės kultūros žinovų nuomonės apie dvylika patiekalų išsiskiria. Vieni sako, kad jie buvo ir žymėjo dvylika mėnesių arba dvylika apaštalų, kiti gi priešingai...
„Niekada to nebuvo, tai labiau tikėjimas, pasakymas, kad... dar atgimimo pradžioje Kudirkos tyrimai ir pasakymas, kad valgė žmonės tai, ką turėjo, vienas dėjo porą patiekalų, kitas dešimt ir taip toliau. Tai yra daugiau šiandien ypatingai suaktualinta, ir šiandien žiūri restoranai, būtinai dvylika tradicinių, jokios tokios tradicijos nebuvo. Tradicija buvo pagrindas, kad būtų pasninkiniai patiekalai“, – kalbėjo J. Mardosa.
Nešdavo ant stalo kas ką tuo metu turėjo.
„Buvo tikima, kad jeigu susineši viską, ką turi, tai tau visagalis Dievas kitais metais nesumažintų, bet dar ir padidintų tavo tų produktų turėjimą. Tavo derlių, tavo visas pastangas. Vėlės buvo šaukiamos prie stalo, nes tikėta, kad jos padeda auginti tą derlių“, – pastebėjo kultūrologė Rita Balsevičiūtė.
Aktualumą praranda ir Kūčių burtai
Kūčių tradicijos, kaip sako Lietuvos nacionalinio kultūros centro papročių specialistė, kinta, bet palyginti su kitomis šventėmis, mažiausiai. Keičiasi tik stalas, nes atsiranda daugiau galimybių įsigyti įvairesnių produktų. O dar jeigu prieš trisdešimt metų prie viryklės reikėjo suktis šeimininkei, tai šiandien visus tradicinius patiekalus jau galima nusipirkti paruoštus.
„Turbūt neįmanoma, kad nesikeistų, nes mes keliaujam. Mes daug judam po pasaulį, galim daug nusipirkti. Dar atsiranda toks momentas, vaikai nevalgo grybų, nevalgo silkės. Vis tiek norisi kažką padaryti, kas tiktų toms Kūčioms, čia ir atsiranda tų pasikeitimų“, – pastebėjo papročių specialistė Asta Valiukevičienė.
Aktualumą praranda ir dalis Kūčių burtų: „Kam dabar aktualu pasitikrinti, ar linai derės, nebent ūkininkams, bet niekam daugiau neaktualu, nes niekas linų neaugina. Tie burtai apie ūkio reikalus, ar ten vištos kiaušinių daugiau dės, nedaug kam aktualu. Nes mes mažiau turim to ūkio.“
Kiti gi burtai apie antrąją pusę ar gyvenimo trukmę traukiant šiaudus, jie įgauna labiau žaidimo formas. Bet vienas dalykas, kaip sako specialistė, nesikeičia niekada – tai šeimos susiėjimas į vieną būrį.
Mat Kūčios nuo seno sutraukdavo namiškius prie vieno bendro stalo. Namiškiai prisimena praeinančius metus, padėkoja aukščiausiajam, kad dar vienus metus praleido kartu, ir prisimena tuos, kas prie bendro stalo šiemet jau neatsisėdo. Jiems padedama tuščia lėkštelė, tikima, kad vėlės kūčių naktį aplanko gyvuosius.
Daugiau apie tai sužinokite vaizdo reportaže, esančiame straipsnio pradžioje.
