Ką labiausiai mėgstate savo darbe?
Kai iš beviltiškų situacijų matai daigus. Būna labai smagu, kai tos beviltiškos situacijos neįsitvirtina. Atrodo žmogus lyg įstrigęs, su dideliu tikėjimu bandai pamatyti pažangą, tačiau kurį laiką jos nematai. Vėliau kažkas įvyksta ir supranti, kad vertėjo išlaukti to. Išties garbė dalyvauti. Tai tas turbūt iki dabar labai stebina.
Ar dovanas jau nupirkote ir supakavote?
Labai džiaugiuosi sutarimu su man brangiais žmonėmis, kad jokių dovanų nereikia, išskyrus sesės vaikams. Dabar tikrai labai gyvename pertekliuje. Nei maistu nustebinsi, nei daiktais, nei suvenyrais, kuriais jau nukrautos lentynos.
Reikia labai gerai pažinoti žmogų, kad suprastum, ko jis nori. Mes su bendradarbiais bandėme keistis dovanėlėmis. Kelis metus jau padedame aukų dėžutę ir tada turi nuspręsti, kam aukosi pinigus, kuriuos būtum išleidęs mieliems niekučiams.
Kęstutis prieš eterį man prasitarė, kad šviežiai grįžo iš Kalifornijos, Amerikos. Kas Amerikoje jus nustebino labiausiai?
Gal pats susiskaldymas, kurį ir mes turime. Labai skirtingai žmonės vertina vykstančius procesus. Ta meilė Lietuvai iš toli tokia sakrali. Aš tiek kartų himno turbūt nesu giedojęs, kiek Amerikoje per tas kelias savaites. Man patiko bendrauti su žmonėmis, su kuriais kartais skyrėsi vertinimai, nuomonės, pažiūros.
Kažkokia pagarba, kad niekas manęs nebandė įtikinti, atversti ar apversti. Ten gali klausyti, kodėl balsuoja už vienus ar kitus, diskutuoti, kodėl mes kitaip balsuotumėme. Nėra vienos kategoriškos tiesos. Čia, Lietuvoje, jaučiu, kad, nesvarbu, su kurios pusės žmonėmis kalbėtume, visi jaučia pareigą labai pakelti įtampą ir būtinai įtikinti.
Kur pats Kūčias valgysite?
Jau daug metų, dar kai mamytė buvo, bendruomenėje toks atradimas. Tai jautresnis laikas beveik visiems gyventojams, kai kurių šeimos yra, kai kurie šeimų netekę. Norisi būti arčiau ir kartu palaikyti. Pats turbūt geriausiai čia jaučiuosi. Man namiškiai tie, su kuriais kasdiene duona dalinamės, tai ir šventinę duona dalinamės kartu.
Per Kūčias ateina mūsų buvę absolventai, kurie nesukūrė šeimų arba nejaukiai jaučiasi. Jie visada gali grįžti. Tie, kurie prieš kelis metus išėjo, dar naudojasi proga grįžti, kol sukuria savo šeimyną, namus, kuriuose galėtų saugiai ir jaukiai sutikti šventes.
Patys gaminate Kūčių vakarienę ar užsisakinėjate?
Gal gerai, kad negalime sau leisti užsisakyti, tai gaminame patys. Desertų Kalėdom beveik negaminame, nes sulaukiame labai daug dovanų. Buvę gyventojai, kažkieno tėvai atvyksta aplankyti. Nelabai žinome, kokius desertus turėsime, bet tikrai turėsime. Pagrindinius patiekalus gamina patys gyventojai. Pavyzdžiui, praeito Kūčių stalo galėtų mums restoranai pavydėti.
Kokia jūsų nuomonė, būtinai namie švęsti ar galima ir į restoraną užsukti?
Reiktų ten, kur žmogus jaučiasi kaip namie. Jeigu namuose kažką kenčia ar yra gedulo laikotarpis, tai nieko blogo, kad su kažkuo kartu laužys kalėdaitį. Anksčiau buvo graži tradicija. Prisimenu, kai močiutė vis kažką pakviesdavo, kad vieniši neliktų namuose. Dabar mes sunkiau duris atveriame kitiems.
Koks jūsų požiūris į alkoholį ant Kūčių stalo?
Net kai turėjau priklausomybę, Kūčios buvo diena be alkoholio. Nuo močiutės laikų visi, kas nori mėsos ir alkoholio, turi sulaukti Kalėdų. Esame atpratę būti kartu, nes turime darbus, veiklas. Kūčios yra vakaras, kai be „ekranų“, alkoholio bendrauti yra sunku, reikia turėti įgūdžių. Bendruomenėje yra keli žmonės, kuriems tai yra didžiausia metų kančia. Jie mielai eitų į kambarį ir nori izoliuotis.
Turite susitarimą, kad telefonų prie Kūčių stalo nereikia?
Taip paprasčiau, kai po ranka telefonas, tai ir pagunda didesnė. Tai suvibruoja, tai kažkas parašo. Norisi tos patirties, kad nieko nėra svarbiau už tave, nes visur dabar mes pasiekiami.
Palietėte labai jautrią temą – vienišumą. Kaip pastebėti tokius žmones?
Turiu labai įkvepiantį pavyzdį. Yra dvi kaimynės ketvirtame aukšte – lietuvaitė ir lenkaitė. Viena vieniša, kita turi vaikus, kurie bando ją išvilioti per Kūčias pas save. Ji nieku gyvu be kaimynės niekur nevažiuoja. Vieną dieną viena valgyti daro, kitą dieną kita. Sakau jai, kad jos sūnus liūdi, jog neatvažiuoja pas jį. Ji man ir sako: „Čia mano kasdienybė, čia mano šeima.“
Visuomenė tampa labiau sociali, prosociali ar asociali?
Sunkus klausimas. Vienur yra labai pastabių, empatiškų ir jautrių žmonių. Kitur labiau tai įvaizdis, fasadas labai šventinis ir pozityvus, bet geriau ilgai neužsibūti, nes pradeda spengti ausyse nuo povandeninių srovių ir įtampų. Dabar daug galimybių yra. Mes galime lengvai pasiekti vienas kitą, su vaizdu susiskambinti.
Mes bijome apsinuoginti vienas prieš kitą. Susitinkame su kažkokiomis rolėmis, pabendraujame, apsikeičiame budinčiomis frazėmis, lyg ir teisingomis, bet netalpiomis. Neretai pats renkuosi kopijos gyvenimą ir save blukinu. Tai tampu kažkokiu daugiau mažiau vykusiu šaržu, o originalo nežinau arba jo gėdinuosi.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
