toks įspūdis, kad tikrųjų vertybių išpažinėjai tik susigūžę stebi ir komentuoja. Apibendrinimai ir pasvarstymai nieko nekeičia. Ar ką nors darote kasdien, kad pakeistumėt savo nupieštą vaizdelį? Konkrečių veiksmų o ne padejavimų reikia, ponai.

čia fašistai kažkokie, kur žiūri spec tarnybos kai tie naciai galvas kelia?

Sąjūdžio atstovai miegojo ir tylėjo ,kai buvo išgrobstoma ir dvasios mulkių engiama Lietuva. Vakarų smurto ,nuosmūkio, moraliniai netinkami principai buvo bandomi įšaknyti katalikiškoje Lietuvoje. Taigi pas mus suveikė 2 blogio krupliaračiai - likęs sovietinis ir naujasis JAV smurto,sekso ir prievartos.Sąjūdžio ponai pamatė, kad jau nueita per toli viskas sminga į bedugnę dėl nesavaikio tiesos skelbimo ir mūsų valstybės vadų nebaudžiamumo.Sąjųdininkai neturėjo savigagbos prisipažinti,kad nusikalstamai tylėjo ir neveikia visos Lietuvos naudai.

Ateistų buvo ir bus. Būtų gerai jų įtaką bendruomenei kaip nors lokalizuoti:)

kritikuot visi sugeba, taciau realiai tegul pabando ka pakeisti. sitas pezejimas gerai, taciau jis jau senai jokios naudos neduoda.

Tai jau vertybių stoka kalta!? Deja, tos vertybės niekur nedingo. Tai žmonės nusisuko nuo jų, patikėję netikrais „pranašais“ ir savanaudžiais demagogais. O juk buvo kvietimų pasisukti tikrųjų vertybių link. Ir ne vienas.
Štai pora citatų iš 1991 m. straipsnio:
„Ką turime? Sąjūdis pakėlė žmones laisvei, bet kol kas išsilaisvino tik Lietuvos valdžia. Ji perėmė į savo rankas socialistines valdžios vadžias, bet jų neatleido. Privatus asmuo, t.y. kiekvienas iš mūsų, ir toliau pasiliko visiškoje priklausomybėje - nuo valdžios.“
„Mums reikalingas lietuviškas atitikmuo „free trade“ sąjūdžiui Vakaruose, sukūrusiam idėjinius ir politinius pamatus tai gerovei, kurią ten regime. Jis taptų atsvara kolektyvistinei ideologijai, klastingiems postringavimams apie „ypatingą“ Lietuvos paskirtį, apie „trečiąjį“ kelią, apie reikalą pirma kurti „pereinamąjį laikotarpį“ į laisvę.“ Tai citatos iš A. Degučio straipsnio „Privatizuokime laisvę!“.
Ar susirinkę į diskusijas intelektualai kalba apie tai? Ar jie supranta tokių problemų svarbą? Ne - jie tik pabėdavoja apie „blogą valdžią“ ir „blogus“ įstatymus, kaltina žmones, žiūrinčius menkavertes laidas, perkančius supermarketuose bei besirūpinančius tik savo šeimos gerove. Ekspertai sveikina kitų šalių vyriausybių protekcionistines bei intervencionistines priemones ir ragina šalies valdžią atsakyti tuo pačiu.
Tačiau Sąjūdžio idėjas sukompromitavo ne pasienio miestietis perkantis „pigiatiną“ Lenkijos parduotuvėse, o dar Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje prasidėjusi kova dėl valdžios. Šią visuomenės erozijos bacilą paleido nemaža Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių dalis, iki šiol net nenorinti suvokti savo veiksmų ir jų pasekmių. Ko tada norėti iš žmonių, šventai įtikėjusių laisvės idėjomis, kai kurių net gyvybes atidavusių, ir dabar priverstų su siaubu akyse bejėgiškai stebėti tolimesnę visuotinę degradaciją!?

labai teisingas pavadinimas. Būtent vertybių stoka.Kas yra vertybė? Pagarba žemei, valstybei kurioje gyveni, pagarba ir amžinas rūpestis tėvais ir vaikais, pagarba tiems, kas kuria ir gina valstybę, gimtinę, namus... Būtent šios vertybės buvo bandytos ( pakankamai sėkmingai)išplėšti iš tautos tarybinės okupacijos dešimtmečiais. Vietoje to buvo peršama iškreipta pagarba tautos naikintojams; psiaudodidvyriais padaryti visokie tados blindai, kuriuos patys eiliniai piliečiai ir sunaikino už banditizmą; techninis tobulėjimas tapo įmanomas dviem atvejais- arba imituojant paklusnumą bolševikiniam okupantui, arba tampant jo nuolankiu tarnu.
Bet 1988 metus ir Lietuvai Maskvos primestą klastingą Sąjūdžio planą, tauta ne tik pasitiko su viltimis ir mintimis apie ikikarinės Lietuvos nepriklausomybę, bet šį planą ( TSRS imperijos ir jos talkininkų Lietuvoje dideliam pykčiui) pasuko visiškos nepriklausomybės link.
Po to sekė tarybinės kolaborantinės sistemos politinis/ ekonominis ( tik ne moralinis) revanšas prieš tautą. Ko pasekoje buvo gražinta tarybinė priespauda tautai, pridengta kapitalizmo skraiste. Tai buvo kerštas už iškovotą nepriklausomybę, kerštas už netikėtai ( kolaborantinei sistemai) praskleistus iki tol slėptus tautiškumo/ pilietiškumo daigus.
Tad tas laikinai juodas realybės fonas, kurį šiandien turime, neatsirado iš niekur; tai žino ir LKP CK narys R.Ozolas, tai žino ir okupacinę sistemą ne tik populiarinęs, bet ir jos virtuviniuose užkulisiuose dalyvavęs R.Adomaitis...
Tad šiandien šis juodas realybės fonas kol kas yra palaikomas kriminalizuotos kolaborantinės sistemos valdomos teisėsaugos, žiniasklaidos, na ir tų pačių tarybinio kirpimo advokatų, kurie už dyką, viešai imasi ginti nepriklausomybės griovėjus...
O kur dingo ta tautos dalis, kuri taip nuoširdžiai stovėjo Baltijos kelyje, prie TV bokšto, prie LRT it Parlamento ( kurio langus pridurkai sumaišė su VP dešimtuko ar LKP CK aktyvo langais) ? Ta tautos dalis šiandien arba priverstinai išvykę į Vakarus, arba bedarbiais tapo, arba suglaudę ausis tyli ir aria už grašius kolaborantinei sistemai, nes paprasčiausiai nori jei GYVENTI, tai nors išgyventi egzistuojant.
Tokia tad realybė gerbiamas Ketvertuk su Alvydu Medalinsku priešakyje.

Linkiu, kad Romualdas Ozolas rastų kalbą su Stanislovu Tomu, ar "Piliečių Santalka" su "Kitu pasirinkimu"

Ozolas visur tinka - su Tomkum dalyvauja spaudos konferencijoje apie pilietinį karą Lietuvoje, su Aliuliu aiškina kirkščioniškas tiesas.
O Adamaitį prisimename, kaip jis pasirašinėjo ir už ką.
Gaila, kad niekas neanalizuoja, o gal tokių nekviečia pokalbiams, kokie mes atėjome į nepriklausomybę. Štai virkauja, kad dabar mokytojais tampa silpni mokiniai. Tai jau nuo sovietmečio tęsiasi. Man jau virš 60 metų, vidurinę baigiau prieš daugiau kaip 40 metų. Ir tada geriausi stojo į Vu, mediciną, prestižines KPI specialybes. Niekam tikę vaikinai stojo į mašinų gamybą, o merginos į pedagoginius institutus.
Labai gerai būtų palyginti, kokie atėjome į nepriklausomybę 1918 metais ir 1990, kokia buvo nususinta tauta po komunistų valdymo. Atsimenu, sovietiniai rašytojai, apdainavę komunistus, aiškino, kaip jie negalėjo rašyti ką norėjo, bet rašė "į stalčius". Na ir kur tie rašiniai iš stalčių? O tokie, kaip Diržinskaitės - Pliušenko referentai ozolai dabar mums aiškina kaip mums būti krikščionims. O mes jiems leidžiame tai daryti.

Visiškai sutinku su Adomaičiui: mes einame nežiania kur, ir nežinodami ką daryti toliau.
Krizė yra labai gera proga prisidėti prie pasaulio lydėrių raginimų kovoti su liberalia ekonomika, ir žionoma, kas nemažiau svarbu- kovoti su pačiu žmogų žeminančiu ir išnaudojančiu liberalizmu, kuris mus pavertė pinigų siekiančiais egocentrikais.