„Ištekėjau, galvojau, kad gyvenimas bus normalus. Su vyru pragyvenom penkerius metus be vaikų, nes aš studijavau. Galiu pasakyti, kad buvo košmaras – pas mane nė vieno sveiko kaulo neliko. Naktį su vaikais dažnai grįždavau pas mamą, nes jis mane daužydavo iš keptuvių, puodų, spardydavo...
Jis gerdavo kasdien, o tada mane mušdavo – irgi kasdien. Aš kviesdavau policiją, ji atvažiuodavo, bet po kelių valandų vyras vėl grįždavo, nes dar nebuvo to įstatymo, leidžiančio uždaryti 24 val. Tai jis mane tiek sumušdavo, kad kartą visa mano galva tiek ištino, kad net ausų nesimatė. Nenustebčiau, jeigu ant senatvės man pradės visos traumos lįsti“, – portalui tv3.lt pasakoja 41-erių metų Kristina.
Smurtą slėpė
Po trylikos metų gyvenimo santuokoje, moteris pagaliau išsiskyrė su smurtautoju, tačiau vėliau dar bandė santykius statyti iš naujo ir kelis metus pora gyveno kartu.
„Galvojau gal kažkas suvirpins, gal pasikeis kažkas, bet niekas nepasikeitė – jis gėrė, dar prisivesdavo bendradarbių ar draugų. Aš jų visiškai nebijojau – tiesiog duris pradarius už pakarpos išmėtydavau per laiptus. Ko bijojau, tai prisipažinti apie vyro smurtą. Žinot, kaip moterims būna – eini su fanaru ir sakai draugėms, kad mažas sūnus iš distancinio pultelio sviedė…“ – pasakojo Kristina.
Galutinai išsiskyrusi su vyru, moteris ėjo į teismą ir išsireikalavo, kad buvęs vyras negalėtų prie jos artintis. Tada Kristinai išsivystė sunki depresija.
Paklausus, kaip pasikeitė moters gyvenimas, praėjus ketveriems metams nuo visiškų skyrybų, Kristina atsakė nevienareikšmiškai:
„Yra didelė atsakomybė auginti du nepilnamečius vaikus – mano sūnui bus 15, mergaitei – 12 metų. Mano mergaitei buvo migrenija, ji naktimis neužmiega, jaučia nerimą. Iš migrenijos, laimei, mes jau išaugome. Sūnus yra sveikas ir drūtas“, – kalbėjo Kristina.
Negali dirbti
Moteris pasakoja, kad ji anksčiau turėjusi gerai apmokamų darbų – buvo baldų įmonės direktorė, dirbo vadybininke, tačiau dėl baimės priepuolių ir blogos savijautos jau kelis metus Kristina stovi darbo biržoje.
„Darbą rasti galiu – esu maisto pramonės technologė. Kadangi neturiu stažo ir patirties, galiu dirbti vyr. virėja, bet, kai būna šurmulys, reikia lėkti, mane nukerta. Aš atsitupiu ir tarsi panikos priepuolis užteina, širdis lekia“, – pasakoja moteris.
Rado auglį
Prieš mėnesį Kristina pajuto, kad vaizdas akyse jai dvejinasi, o galvą spazmuoja.
„Kai man prasidėjo šitie skausmai, iš pradžių nėjau pas gydytoją, delsiau. Tada nuėjau pas okulistą, kuris man pasakė, kad akys mano geros. Vėliau ėjau pas vidaus ligų gydytoją, o galiausiai neurologas mane nusiuntė darytis tomografijos ir man rado auglį galvoje. Dar nežinau, ar jis piktybinis, ar ne – rugpjūčio gale eisiu pas neurologus tolesniems tyrimams, tačiau man jau pasakė, kad reikės operuoti.
Klausiau gydytojų, ar po operacijos atsikelsiu, sakė, kad taip, tačiau įvairios komplikacijos ir silpnaprotystė įmanomos“, – dalinosi savo vargais moteris.
Trūksta pinigų
Kristina sako, kad būtent dėl auglio dabar ji negali vaikščioti su abiem atmerktomis akim, antraip ją ima mėtyti į šalis, jai dvejinasi akyse, taip pat moteris kenčia nuolatinius skausmus.
„Operacija kainuos 500-700 eurų, o aš tiek neturiu. Mūsų šeimos mėnesinės pajamos – 100 eurų mano ir 150 vaikų alimentai, tačiau vaikų pinigų aš neimu. Pavalgyti už ką turime, mano vaikai aktyvūs – dukra lanko dizaino būrelį, menų mokyklą, sūnus muzikuoja. Tėvas irgi dar vaikams padeda, tačiau atliekamų pinigų operacijai išvis nėra – nenuvažiuosiu aš ten su savo šimtu eurų. Iš ko paprašyti pagalbos taip pat neturiu – jau pensininkai mano giminės.Todėl prašau, jeigu kas gali, padėkit man“, – sakė moteris.
Žmonės, nutarę padėti Kristinai, gali ją paremti, pervesdami pinigus į sąskaitą LT497300010010855899.
