Jau nespringsta - išsikviepė. Tiesą kalbant, nelabai jie tų argumentų ir teturėjo, vargšai.

Gera mintis, bet tada jie savo šefams bus nereikalingi.
O be to, niekaip neįsivaizduoju, kad jie ant to pasirašytų.

kaip pavarė Radavičius. Lietuviški neofašistukai net springsta snargliais, bandydami įrodyti, kad juoda yra balta.

Atkreipkime dėmesį į esmingą per mažai interpretuojamą Česlovo Laurinavičiaus atradimą – 1920-ųjų liepos 12 d. Lietuvos – Sovietų Rusijos sutarties antrojo straipsnio papildomą slaptą (ar bent jau neviešinamą) protokolą.
Šiuo protokolu – nors Lietuva deklaruoja neutralitetą – sutinkama praleisti per Lietuvos teritoriją bolševikų kariuomenę kare su Lenkija. Galima pasiguosti, kad toje teritorijoje (aiškiai turimas galvoje Vilniaus kraštas), kuria leidžia Rusijos kariuomenei pasinaudoti Lietuva, šiaip ar taip yra Lenkijos kariuomenė.
„Tautiniu” požiūriu pateisinama, tačiau ne tarptautinės diplomatijos. Šį protokolą Sovietų Rusijos užsienio reikalų ministras Čičerinas sveikino kaip lietuvių ir rusų armijų „bendrus veiksmus prieš lenkų imperialistus“, o Vakarų diplomatijai tai buvo netikėtumas. Lietuva koketuoja su bolševikais tuo metu, kad vyksta lemtingas Lenkijai Tuchačevskio armijos atlaikymas 1920 m. rugsėjį, pavadintas „stebuklu prie Vyslos”, kas Vakarams buvo didžiausias Lenkijos vaidmens fronte prieš bolševikinę Rusiją įrodymas.
Tuo tarpu Lietuva ir šiandien šios pergalės neįvertina, nematydama to, ką pastebėjo Česlawas Miloszas: bolševikų pergalės atveju Vilnius būtų tapęs dar vienos sovietinės respublikos sostine. Kadangi minėtas protokolas buvo nuslėptas nuo Lietuvos visuomenės, jai tada, o ir šiandien liko ir lieka nesuprantami visi 1920 m. spalio 9-osios Pilsudskio ir Želigovskio akcijos motyvai užimant Vilnių.

Kaip supratau, ši tavo tirada skirta ne Feltonui, ir net ne autoriui, o man. O dėl Želigovskio akcijos motyvų - pasiskaityk komentarą "Iš ten pat - 2"

Susipainiojau. Aukščiau esanti replika - mano, ne Feltono.

Iškart matyti, kad esi tikras tautinės minties puoselėtojas.
"Rasitojas" ir "spauzdina" - tokių kalbos perlų koks nors "lenkomanas" neišmąstytų.
Sėkmės kūryboje, neandertalieti.

LDK istorijos interpretacijos faktorius įjungiamas visu pajėgumu. Labiausiai baiminamasi Lenkijos, o ne Rusijos, taip aiškiai pasirenkant ne Viskanto matymo alternatyvą. Juk ir anksčiau tautininkai propagavo orientaciją vien į Rusiją. 1920 m. Berlyne išsausdintoje jo brošiūroje „Lietuva ir Lenkija” Augustinas Voldemaras teigė: Rusijos jungas žinomas, todėl geresnis. O ir vėliau jie tvirtino, kad tik Sovietų Sąjunga gali padėti Lietuvai atgauti Vilnių ir apsiginti nuo Lenkijos, už ką juos Kazys Grinius vadino „rusofilais”.
Galėtume tai laikyti natūralia tautininkiškumo ideologijos sklaida – juk Lenkijos tautiniai demokratai taip pat didesniu priešu laikė Vokietiją, o ne Rusiją.
Tačiau būta ir papildomo faktoriaus. Zenonas Butkus atkreipė dėmesį į subtilų aspektą: tautininkai 1920-1924 m. už savo antilenkiškus straipsnius buvo apmokami „poštučno” – po 100 dolerių už kiekvieną antilenkišką straipsnį. Antanas nepasirašinėdavo, o visiems žinoma Zofija imdavo. O gal ir už 1921 m. rudens anoniminių skundų, o gal ir atentato prieš Galvanauską slypi kažkas panašaus? Gal šiuo atveju viskas kainavo pigiau, o gal už „patriotines” paslaugas net nereikėjo mokėti, o tik patapšnoti per petį?

. Jau 1992-aisiais Česlovas Laurinavičius pamato 1920-ųjų liepos 12-osios sutarties antrojo straipsnio slaptąjį protokolą ir pradeda kritiškų Lietuvos diplomatijos ir užsienio politikos svarstymų tradiciją.
1994-aisiais Zenonas Butkus išryškina tautininkų žaidimus 1920-1924
m. su Sovietų Rusijos ambasada Kaune. 1997-aisiais išeina kolektyvinė monografija, kurioje Sigitas Jegelevičius, Gediminas Rudis ir Butkus pateikia reljefingas Ernesto Galvanausko, Augustino Voldemaro ir Kazio Griniaus politines biografijas, kuriose pasimato antrojo Hymanso projekto šalininkai ir priešininkai Lietuvoje.
Tais pačiais metais Tomas Venclova paskelbia aukščiau minėtą straipsnį, kur pamačius Hymanso projekto šalininkus „demandtiškai” suformuluota Vilniaus likimo alternatyva.
2002-aisiais „Darbai ir dienos” visą numerį paskiria Lietuvos diplomatijai, o Algimantas Kasparavičius kalba apie „iracionaliąją“ Lietuvos diplomatiją Vilniaus klausimu ir iškalbingai tekstą pavadina „Don Kichotas prieš Prometėją”. 2004-aisiais tie patys „Darbai ir dienos” visą tomą paskiria „Vidurio Lietuvos” problematikai ir skelbia įžvalgius Algimanto Prazausko ir kitų ne tik Lietuvos autorių tekstus.
Algirdas Kasperavičius šiame rinkinyje parodo, kad net Smetona, pasisakydamas prieš Hymanso projekto numatytą Vilniaus teritorinę autonomiją ir išeitį matydamas Suomijos pavyzdyje, buvo už lenkų kultūrinę autonomiją ir dvikalbystę, o Česlovo Laurinavičiaus pamato kokybinį antrojo Hymanso projekto skirtumą Lietuvos naudai nuo pirmojo.

Pats irgi prisidedi prie Radavičiaus kalbėdamas pustiesę: Kaip tik Lietuva anksčiau paskelbė nepriklausomybę už Lenkiją(1918 lapkritį)ir sutartį(1920 liepą) su Sov. Rusija pasirašė anksčiau už Lenkiją, kuri kaip buvęs imperijos valdytojas apibrėžė tarpusavio sienas su atsikuriančia Lietuva su Gardino ir Lydos sritimis, t.y. ten, kur baigėsi etninės 20 a. lietuvių sienos. Su bolševikine Rusija taikos sutartis pirmosios pasirašė D. Britanija ir naujai susikūrusi valstybė Estija - 1920m vasarį. Tai turėjo būti atsiliekančios Lenkijos pagarba Lietuvai, kaip buvusiai istorinei "sesei" ir turėjo vykti derybos dėl bendradarbiavimo ir sienų pagal Liublino sutartį, tačiau Pilsudskio (Lietuvių bajoro)vadovaujama Lenkija pradėjo karo veiksmus prieš atsikūrusią Lietuvą jau 1919 m. ir visiškai užgrobė Vilnių ir pripažintas teritorijas prie jo -1920m spalį. Kai Želogovskis puolė Vilnių, tai Antantės karinė komisija perspėjo jį ir reikalavo, kad nepultų Vilniaus, tačiau jis nepakluso, o vykdė Pilsudskio įsakymą ir buvo pasirįžęs užimti visą Lietuvą (jo kavalerija jau buvo pasiekusi net Kėdainius, tačiau Lietuviams sutriuškinus Želigovskį prie Širvintų ir galutinai prie Giedraičių, Želogovskis vos suspėjo pasprukti iš mūšio prieigų, nes buvo krūmuose paslėpęs automobilį. Išvada: Tik Lenkija kalta, kad sušiko atsikuriančios Lietuvos valstybę ir , dėl jos kaltės neteko savo trečdalio teritorijos. Jei Lenkija save laiko uolia katalikybės išpažnėja , tai vienintelis kelias atsiprašyti Lietuvos už 20 a. skriaudas ir ginti Lietuvą nuo kitų kėsinimosi.Linkiu nemulkinti skaitytojų, nes ramybės nerasi, kaip ir autorius.