Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Dėl tiesiogiai renkamų merų yra daugiau klausimų negu atsakymų.
Konstitucinis teismas 2021.04.19 priėmė sprendimą, kad tiesioginiai merų rinkimai ateityje bus nebegalimi, jeigu nebus pakeista Konstitucija. Jis šiame savo nutarime taip pat konstatavo, jog tiesiogiai išrinktas meras negali būti savivaldybės tarybos narys ir jos pirmininkas. Įdomu kaip ateityje būtų pasielgęs Konstitutinis teismas, jeigu Seimas būtų pritaręs socialdemokratų teiktoms ir opozicijos palaikytoms Konstitucijos pataisoms, pagal kurias meras, būtent, būtų tapęs tarybos nariu ir jos pirmininku. Na, bet šios pataisos Seimo daugumos valia buvo atmestos. Seimo daugumos iniciatyva, kuriai galiausiai su išlygomis pritarė ir opozicija, dabar Seimui yra pateiktos Konstitucijos pataisos, pagal kurias tiesiogiai renkamas meras yra atskira savivaldybės institucija. Jeigu tam 2 kartus, su būtina pertrauka, pritars 94 Seimo nariai arba daugiau – šios Konstitucijos pataisos bus priimtos ir įsigalios. Tokiu atveju 2023 m. pavasarį turėsim tiesioginius merų rinkimus. Spėju, kad, greičiausiai, taip ir atsitiks.
Tik labai didelis Seimui pateiktų Konstitucijos pataisų trūkumas yra tai, jog jose neapibrėžta mero kompetencija, funkcijos ir jo santykiai su savivaldybės taryba ir administracija. Ateityje dėl to gali kilti net rimti konstituciniai ginčai. Taip pat yra ir keli mažesni trūkumai. Deja, Seimui pateiktų Konstitucijos pataisų projekto taisyti jau nebegalima – galima jam arba pritarti, arba atmesti (atmetus, tiesioginiai merų rinkimai 2023 m. pavasarį nebeįvyktų).
Na, bet palikim galimus ginčus dėl šių pataisų konstitutiškumo nuošalyje. Pažiūrėkim koks vietos valdžios organizavimo modelis galimas praktiškai, ką suponuoja pateiktos Konstitucijos pataisos? Ogi jos konstatuoja, kad šalia atstovaujamosios savivaldybės institucijos – savivaldybės tarybos, atsiras dar viena tiesiogiai renkama savivaldybės institucija – meras (mano nuomone, tiesiogiai renkama savivaldos (vietos valdžios) vykdomoji institucija). Iš Seimui pateiktų Konstitucijos pataisų konteksto - pvz., iš to, jog pagal teikiamą 122 str. redakciją savivaldybės teisės aktus galės priimti/leisti tik savivaldybės taryba ir meras, o daugiau niekas; ir iš to, jog 119 str. išbraukiama ketvirta dalis, teigianti, kad savivaldybės taryba sudaro jai atskaitingus vykdomuosius organus – galima tik numanyti (nuspėti), kad tiesiogiai išrinktas meras bus politinis savivaldybės administracijos vadovas (nes kitokie pasirinkimai praktiškai negalimi). Daugiu nieko apie mero kompetencijas, funkcijas ir jo santykius su taryba ir administracija iš pateiktų Konstitucijos pataisų net numanyti (nuspėti) neįmanoma, net ir turint gerą supratimą apie galimus (pasaulyje egzistuojančius) vietos valdžios organizavimo modelius (o jų yra tik 5).
Taigi, greičiausiai, Lietuvoje bus realizuotas vadinamasis vietos valdžios organizavimo modelis su dviem galvom: stipriu tiesiogiai išrinktu meru – savivaldybės administracijos politiniu vadovu (galva) ir silpna savivaldybės tarybos galva - savivaldybės tarybos pirmininku („spykeriu“), išrinktu iš savivaldybės tarybos narių tarpo. Konkrečiai mero kompetencija, funkcijos ir jo santykiai su savivaldybės taryba ir administracija turės būti apibrėžti naujos redakcijos Vietos savivaldos įstatyme. Šio įstatymo projekto parengimui ir sklandžiam jo patvirtinimui dabar, būtent, ir reikėtų skirti pagrindinį dėmesį, nes laiko tam liko tikrai nedaug, vos 11 mėnesių. Būtų gerai, kad įstatymo projekto rengimo procesas būtų atviras, konstruktyvus ir dalykiškas, į jį įtraukiant visas Seimo frakcijas ir nuo pat pradžių iškant bendro sutarimo. Svarbu sutarti dėl valdžios galių racionalaus paskirstymo tarp tarybos ir mero bei administracijos, neužmirštant, kad atstovaujamoji savivaldos institucija yra savivaldybės taryba (ką, beje, numato ir Europos vietos savivaldos chartija, kurią Seimas ratifikavo 1999 m. gegužės 25 d.). Visiems reikia galvoti kaip išvengti rizikos dėl galimos politinės aklavietės nesutampant mero ir tarybos politinėms nuostatoms. Rizikinga merui suteikti ir pernelyg didelę valdžią. Todėl labai svarbi tampa atstovaujamosios (t.y. tarybos) ir vykdomosios (mero ir administracijos) valdžių pusiausvyros (stabdžių ir atsvarų) reikšmė.
Pavyzdžiui, reikėtų rimtai įvertinti ar šiame vietos valdžios organizavimo modelyje reikalingas administracijos direktorius (jo funkcijas, šalia kitų, puikiausiai gali atlikti meras). Manau, kad daug reikalingesnė būtų savivaldybės valdyba, kuriai, būtent, ir vadovautų meras. Kandidatus į valdybą siūlytų/teiktų meras, o juos tvirtintų taryba – taip būtų subalansuojami tarybą sudarančių politinių jėgų interesai. Tarybos nariai būti valdybos nariais negalėtų. Beje, toks modelis su valdyba (tarybos nariai negali būti valdybos nariais) egzistuoja Estijoje, nors ten meras tiesiogiai nerenkamas (jį renka taryba), o savivaldybės tarybos posėdžiams pirmininkauja savivaldybės tarybos pirmininkas („spykeris“). Tarybos „spykerio“ galios yra silpnos, nors pačios tarybos (atstovaujamosios savivaldos institucijos) – tikrai didelės, atsveriančios mero ir valdybos bei administracijos galias.
tie kurie begioja,nuo vieno partnerio,prie kito,nebus geri vadovai, tiek merijoje ,tiek lietuvoje, visus padarys paleistuviais,nes dabar tai populiaru valdzios sluoksniuose
REKLAMA
REKLAMA

Skaitomiausios naujienos




Į viršų