Ką matome šiandien Lietuvoje - tai ne nuo tikro tikėjimo pertekliaus, o nuo jo nebuvimo.
Bet ką čia jums ateistams ir satanistams aiškinti.

Ačiū už užrašytas mano mintis.

Kaip ten Maironis rašė - Apsaugok viešpatie nuo skystapročių, kurie raidžių bent kiek palaižė jau išsistato tarp gudročių lig visą išmintį išaižę. Aukso žodžiai.Tik idiotams nedašunta tokie dalykai.
Religijos paskirtis rūpintis tautos morale. Na, tai koks moralinis stovis lietuvaičių po 600 metų "audringos veiklos"? Patenkinti? Tikri davatkiški fanatikai. Bijo prasižiotiapie dievo tikrumą, nessugrius visa "bažnyčia" stovinti ant smelio pamatų.
"Pagonių kelmas". O kuo jis skyriasi nuo "nukryžiuotojo"? O Rupintojėlis juk mūsų bočių, kuris dabar vainykuotas erškėčių vainyku ir vadinamas žydkrikščionišku išradimu. Žydų sukurtas tikėjimas žydyška ir tvarka jame su žydiškais melais ir suktybėmis.
Jei istorijos mokaisi iš bumblauskų, gudavičių ir baranauskų, tai ir žinios apie ją tokios. O tikriau tai "istorija" pagal lenkus, maskolius, vokiečius ir popiežius. Tikroji istorija dar neparašyta. Č.Gedgaudas parašė tik mūsų istorijos griaučius, bet "istorikai" nesileidžia net į kalbas, nes
tada neteks paskutinio duonos kąsnio. Kas gi šuleriams mokės alga. Gedgaudo teiginiai visi su nuorodom į šaltinius. Niekam nesinori jų patikrinti. Baisu. O jei pasitvirtins!
Tad visi čia "rainiukai", "nurchaciai" ir kiti žydkrikščionybės gerbėjai pasirodo kaip stipresniojo šiknalaižiai, "PRAGMATIKAI". Nei garbės, nei orumo tik paprasčiausias pragmatinis materialistinis išskaičiavimas. O kur gi tada jūsų dvasingumas? Tai tokį žydkrikščionišką dvasingumą išugdė jums "tikrąsis dievas"? Dvasios ubagėliai, aklikačiukai. O dar vadinates HOMO SAPIENS. ARGI PANAŠŪS Į HOMO SAPIENS? Neatrodo.

Čia ką, kažkas bando perrašyti po vieną sakinį (ar pastraipą) į komentarus visą autoriaus straipsnį? Verčiau tiesiog išmokite jį mintinai.

vadinamąja „kirilica“

Jeigu ne Romos bažnyčia ir jos atnešta tikėjimo tikru Dievu

vadinamosios Kaliningrado srities

Nieko keisto, kad matydami tokį atsainų (švelniai tariant) mūsų „sprendėjų“ požiūrį į Lietuvos istoriją, ją sėkmingai eksploatuoja mūsų kaimynai, pirmiausia lenkai ir gudai. Negaliu sakyti, jog jie ją „savinasi“, tiesiog jie nereikaluja iš Lietuvos istorijos personažų tokio kraujo, kalbos ir tikėjimo „pirminio grynumo“ ir lengvai inkorporuoja juos į savąją istoriją visur, kur tik tai įmanoma.

Štai ir dabar Lenkija ruošiasi tinkamai paminėti Šventojo Brunono Bonifaco aukos tūkstantmetį; šiam jubiliejui skirti renginiai vyks Lomžoje ir senovės galindų žemėse esančiame Gižycke. Lenkams nėra tiek svarbu, kad istorikai kol kas nesutaria dėl tikslesnės šventojo žūties vietos. Heinrichas G.Foigtas manė, kad tai įvyko galindų žemėje, dauguma lenkų istorikų – kad jotvingių miškuose, J.Bieniakas – kad Lietuvoje. Bronio Savukyno ir Tomo Baranausko nuomone, tai galėjo įvykti netoli Lietuvos Naugardo (dab. Naugarduko), o Letas Palmaitis iškėlė hipotezę, kad kalbėdami apie „prūsų ir rusų pasienį“ metraštininkai turėjo omenyje ne Kijevo Rusią, o Skalvoje įsikūrusius vikingus, nes suomiai iki šiol vadina jų palikuonis švedus „ruotsi“.

Beje, panašu, kad tai – ne vien tik nekalta kvailystė. Atsiverčiame rusiškojo revanšizmo „bibliją“ - Aleksandro Dugino veikalą „Geopolitinė Rusijos ateitis“. Lietuvai skirtame skyrelyje ten aiškiai parašyta, jog mūsų krašte Rusija privalanti kiršinti lietuvius su lenkais ir priešpastatyti katalikybei pagonybę. Prisiminkime ir sovietinės okupacijos metus, kai pagonybė buvo idealizuojama kaip tikros lietuvybės pirmapradis pagrindas, o krikščionybė - niekinama kaip svetimųjų sugalvotas ir mums neva primestas tikėjimas.

Jeigu ne Romos bažnyčia ir jos atnešta tikėjimo tikru Dievu, taip pat mokslo ir rašytinės teisės šviesa, būtume šiandien kaip kokia Rusijos platybėse pasimetusi šamanistų tautelė, kurios retos knygos greičiausiai būtų spausdinamos vadinamąja „kirilica“.