Plačiau apie tai – TV3 Žiniose.
„Mūsų kartoje visi bijodavom daryti klaidas, kadangi ir nuo tėvų gaudavom, ir mokytojai pykdavo, ir tikrai manau, kad šiais laikais mažiau vaikai bijo“, – taip savo mokyklos metus prisimena Elena.
Ji mano, kad šiandien vaikams klysti jau lengviau, tačiau šalia stovinti dukra Vilija mokyklos kasdienybę mato kiek kitaip:
„Gali užpykt, paskui tėvams parašyt. – Už klaidas tiesiog? – Gali, jei klaidos didelės.“
Kad keičiantis kartoms baimė klysti niekur nesitraukia, tačiau padėtis gerėja, rodo VDU licėjaus „Sokratus“ užsakymu atlikta reprezentatyvi „Spinter tyrimų“ apklausa.
Keičiasi tėvų požiūris į vaikų auklėjimą
Anot jos, 28 proc. suaugusiųjų prisimena mokyklą, kurioje klysti nebuvo galima, o maždaug 14 proc. už klaidas buvo baudžiami.
„Fizinių bausmių nebuvo, bet į kampą pastatyti buvo normalu. O iš kitų kolegų išgirdęs kad ir fizinės bausmės būdavo“, – sako vilnietis Justas.
Tačiau šiandien visuomenė į klaidas žiūri atlaidžiau. Tyrimas atskleidžia – septyni iš dešimties gyventojų sako savo mokyklinio amžiaus vaikui leistų klysti arba klaidas toleruotų bent iš dalies. 50 procentų į klaidas žiūri pozityviai ir teigia, kad iš klaidų reikia pasimokyti.
Visgi beveik pusė apklaustųjų savo mokyklinę patirtį prisimena ne taip niūriai. Sako, kad baimė klysti priklauso nuo mokytojo.
„Galvoju, kokius mokytojus aš prisimenu? Kurie man leido klysti ir kurie manimi tikėjo. Aš tuos mokytojus visada prisimenu. O buvo tokių pamokų, kai klasėje buvo visiška tyla, bet visi galvojo, kad visi viską moka“, – pasakoja VDU licėjaus „Sokratus“ vadovė Vitalija Latožaitė.
Psichoterapeutas Dainius Jakučionis paaiškina – pati klaida apskritai ne problema. Svarbiau, kaip į ją reaguoja suaugę.
„Mes turim atskirti – bausmė ir pasekmė. Jei išdaužiau langą, tai yra pasekmė, jei padariau gramatinę klaidą, irgi bus pasekmė, nes balą sumažins. Bet pasekmės turi būti skirtingos“, – teigia D. Jakučionis.
O, pasak psichoterapeuto, svarbiausia mokėti iš klaidos pasimokyti ir to mokyti vaiką.
„Ne kritikuoti vaiką, o atkreipti dėmesį į tai, kokią jis klaidą padarė. Jokių „lepšis“, „nemokša“, „nieko iš tavęs nebus“, – sako D. Jakučionis.
Rekomenduojama teikti grįžtamąjį ryšį
Tačiau ir priešingas kraštutinumas – perdėtas atlaidumas ir abejingumas klaidoms – motyvacijos mokytis taip pat nesukuria.
Iniciatyvos „Švietimas numeris vienas“ vadovas Rytis Laurinavičius sako: vaikui reikia ne leidimo klysti be ribų, o galimybės suklysti, gauti grįžtamąjį ryšį ir pasitaisyti.
„Jei tiesiog mokytojas sako: ai, nieko tokio – iš to irgi jokio progreso. Reikia pasakyti, kur suklydai, ir leisti pasitaisyti, ir tas taip pat galioja ir suaugusiems darbe. Klaidą paversti mokymusi, kuris pravers vėliau“, – teigia R. Laurinavičius.
O teiginiui, kad mokytojai turėtų leisti vaikams daryti klaidas ir iš jų mokytis, apklaustieji dešimties balų skalėje skyrė vidutiniškai – 7,45 balo.
„Jeigu mes, ypač vaikams, kurie yra dar besiformuojančios asmenybės, netinkamai reaguosime į klaidas, mes padėsime jiems suformuoti tokią tapatybę, kad aš esu nepakankamas, negaliu imtis tam tikrų dalykų, nes man nesiseks. Ir viduje kuriasi toks sustabdymo mechanizmas“, – komentuoja ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto profesorius Modestas Gelbūda.
Pasak profesoriaus, ši baimė nebūtinai lieka mokyklos suole. Bijantis apsijuokti žmogus vėliau gali atsargiau siūlyti idėjas, imtis iniciatyvos ar rizikuoti ten, kur be rizikos neatsiranda nei kūryba, nei verslas, nei pokytis.
Daugiau apie tai sužinokite straipsnio pradžioje esančiame vaizdo įraše.
