Vakarų Europos, ypač Šiaurės šalyse žemės sklypų konsolidacija kai kur vyksta jau du šimtus metų. Per tiek laiko susiformavo ir nusistovėjo teisinė bazė, proceso organizacija. Ūkininkams ji tapo žinoma kaip priemonė padaryti savo ūkį patogesnį ūkininkavimui, prisitaikyti prie pasikeitusių ūkininkavimui sklypų.
Mums tai dar naujiena, kaip ir kitoms Vidurio ir Rytų Europos šalims. Visi tie, kurie dalyvavo šiame procese, susidūrė su tuo ar girdėjo apie tai, beveik vieningai tvirtina, kad tai sudėtingas, daug kantrybės ir tolerancijos kitų interesams reikalaujantis procesas. Preliminarus patyrimas rodo, kad tai ir brangi priemonė, jos kaina yra tos pačios eilės, kaip ir žemės reformos kaina. Slovakai, kurie jau daugiau pažengę žemės sklypų konsolidavimo srityje, tvirtina, kad vidutinė vieno hektaro konsolidavimo kaina siekia apie 1500 Lt; mūsų žemėtvarkininkų nuomone, ši kaina per daug didelė.
Ko reikia sėkmingam konsolidacijos procesui? Pirmiausia grupės ūkininkų – kaimynų, geranoriškai nusiteikusių vienas kito atžvilgiu ir suvokiančių, kad, pertvarkius jų sklypus į kompaktiškesnius masyvus su geresniu privažiavimu, jie visi laimės. Reikia, kad jų žemė būtų pamatuota ir teisiškai įregistruota. Jeigu kuris nors ūkininkas turi savo žemės bendraturčių, jis labai komplikuoja procesą. Dar viena sąlyga, būtina konsolidacijos sėkmei: pageidautina, kad besiribojančioje su ūkininkų žeme teritorijoje būtų kuo daugiau valstybinės žemės. Priežastis paprasta: žemės sklypų konsolidacijos metu žemė projektuojama kompleksiškai, atsižvelgiant į aplinkosaugą, kraštovaizdį, tiesiami privažiavimo keliai, pralaidos, skiriamos vietos želdiniams ir t.t. Štai čia valstybė, kaip trečias asmuo, suinteresuotas aplinka, gamtosauga, biologine įvairove ir tinkama ūkių infrastruktūra, su savo žeme gali padėti projektuoti ne tik patogius sklypus, bet ir pasirūpinti ūkininkavimo infrastruktūra bei prisidėti prie aplinkos tvarkymo. Štai kodėl aš taip griežtai pasisakau prieš skubotą valstybinės žemės pardavimą. Iš tikrųjų, mano giliu įsitikinimu, mes, kad ir vėluodami, bent jau dabar turime ne parduoti, o supirkti kuo daugiau žemės valstybei. Kodėl?
Ne veltui pabrėžiau, kokios sąlygos reikalingos, kad konsolidacija vyktų. Lietuvoje vietų, atitinkančių visas konsolidacijos sąlygas, tikrai nedaug. Primenu, turi būti grupė ūkininkų, kurių žemė ribojasi, visi gerai sutaria, žemės kadastras ir registras tvarkingi, bendros dalinės nuosavybės žemės nėra. Papildomai pageidautina šalia besiribojanti valstybinė žemė. Matyt, todėl ir ŽŪM į 2007-2013 metų programą teįrašė pasiryžimą konsoliduoti per 7 metus tik 108
tūkstančius ha žemės. Tai sudaro apie 3 proc. žemės ūkio paskirties žemės. Išties labai mažai. Turime išspręsti likusios žemės sutvarkymą. Pvz., žemę Pietryčių Lietuvoje, palei sienas ir kitur, kur nėra sutariančių ūkininkų, arba dar blogiau – kur žmonės, palikę savo žemę ir išvykę arba degradavę. Žemę, kuri tik preliminariai ir labai netiksliai pamatuota, kur nebėra, o gal ir nebuvo riboženklių, žemę, kuri neįregistruota, žemę, kuri priklauso bent keliems bendraturčiams, kurie išsisklaidę po platųjį pasaulį. Čia mums nepadės joks Vakarų valstybių patyrimas. Nepadės ir kaimyninių posovietinių valstybių patirtis, kadangi ten niekur nebuvo pilkų ar žalių zonų ir asmeninio ūkio žemės, kurią buvo leista privatizuoti 5-7 sklypeliuose. Todėl turime ieškoti ir rasti savo sprendimą, taisyti savo žemės reformas klaidas. O jas taisyti reikia kaip tik
dabar, kai į kaimą ateina milijardinė parama iš ES. Sutvarkysime (čia žodis – konsolidavimas vargu mums ar tinka) savo žemę, tada galėsime ir efektyviau panaudoti gautas lėšas. Jeigu nebus
sutvarkytos žemės ir joje nebus šeimininko (visuomet agituoju už šeimos ūkį), tada paramos nebus kas paima arba ji greičiau išsisklaidys – kaip vanduo į smėlį. Ne kartą kėliau šį klausimą visais lygiais, esu pateikęs įstatymų pataisas.
Jeigu jau turime progos pakalbėti apie žemės konsolidaciją, tai turime kalbėti apie visumą: ir konsolidaciją, ir likusios žemės sutvarkymą, nes tarp kaimyninių valstybių tapome didžiausiais apsileidėliais. Nepadės ir atsakingų valstybės veikėjų vojažai į Airiją ar Ispaniją agituoti jaunus žemės ūkio specialistus sugrįžti ir ūkininkauti Lietuvoje. Neapleistose žemėse gali tikėtis brangokai nusipirkti išsklaidytus gabalėlius, nelabai tinkamus vienam ūkiui. Tokią žemę, įsiterpusią į naudmenas, geriau supirkti valstybei, o paskui per konsolidacijos projektus perduoti aplinkiniams ūkininkams. Tuo tarpu ten, kur plyti neaprėpiami kiečių ir krūmų plotai, vargu ar kam pavyks surinkti tų žemių savininkus; ne tik surinkti, bet ir įtikinti parduoti žemę. Daug kartų ŽŪR svarstėme galimas išeitis iš susidariusios situacijos. Ūkininkai labai pyksta dėl įsiterpusių į jų plotus apleistų žemių, kurios piktžolėmis apkrečia jų laukus, ir siūlo mokesčius už apleistą žemę pakelti 15 (!) kartų. Pati mintis gera, nes, uždėjus baudą kaip dabar, apsileidėlis, o gal paprasčiausiai žmogus, kuriam nepasisekė, eina į teismą ir jam baudą panaikina. Mokesčių dydį, be abejo, reikia svarstyti. Bet be botago (mokesčiai) mes turime jausti pareigą žmogui pasiūlyti ir išeitį. O ta išeitis būtų valstybės įmonė – Valstybės žemės fondas (VŽF), kuriam žmogus galėtų perleisti žemę.
Esame numatę išpirkimo būdus, kuriais žmogus, prarasdamas teisę į konkrečią žemę, bet neprarasdamas nuosavybės teisės į žemę, galėtų ją perleisti VŽF. Čia, kaip ir konsolidacijos atveju, būtinas abipusis geranoriškumas, bet ne tik tai. Reikia išanalizuoti ir pateikti kuo daugiau galimybių žmogui, siekiant, kad tos "niekieno" žemės paprasčiausiai neliktų. Juk ta apleista, degraduojanti žemė – tai didžiausi nuostoliai per negautus mokesčius ir kt. dabar ir dar didesni nuostoliai ateityje, kai ją reikės rekultivuoti, rekonstruoti melioraciją.
Mūsų oponentai dėl VŽF steigimo vis nuogąstauja, kad valstybė neturi pinigų steigi VŽF, jį administruoti, pagaliau – ir pačią žemę pirkti. Iš tikrųjų, VŽF turėtų dirbti operatyviai; iš supirktos žemės formuoti naujus ūkinius vienetus ar konsoliduoti nupirktą žemę prie ūkininkų ūkių. O kai žemė pamatuota, suformuota ir teisiškai įregistruota, VŽF turi skelbti konkursus ir parduoti ją. Būdai vėlgi įvairūs; jauniems ūkininkams būtų patogiau išperkamoji nuoma. Sugrįžtų ir iš užsienių mūsų tautiečiai, nes būti šeimininku yra geriau nei samdiniu. Labai didelis rezervas, kad VŽF nesidairytų į valstybės kišenę, yra žemės įkeitimas. Dabartinių šabakštynų
joks bankas nerizikuos imti įkaitu, bet suformuota žemė, įregistruotas ūkis, – kodėl gi ne. Dargi ir kreditą bankas gali pasiūlyti, jeigu pirkėjas į ūkį atsineša perspektyvią verslo idėją.
Labai norėčiau ir linkėčiau valdančiosios mažumos Vyriausybei ir pirmiausia žemės ūkio ministrei K. Prunskienei imtis spręsti esminius žemės reformos klausimus. Mūsų atsilikimas tvarkant žemę yra akivaizdus, kaltę turime dalintis visi, bet pirmiausia tie, kurie ilgiausiai ir labiausiai "gynė" žemdirbius ir turėjo lemiamą žodį Seime ir Vyriausybėje. Būtų nedovanotina klaida, jeigu mes ir toliau nematysime visumos, rodydami savo pasiryžimą per 7 metus sutvarkyti kelis procentus visos dirbamos žemės. Keistai atrodo ir 2 milijonai litų, skirti žemės paruošimui artojų varžyboms, kai apie milijoną hektarų žemės baigia degraduoti.
Ateina ES milijardai, jie turi būti panaudoti efektyviausiai, ir tie 3 proc. sutvarkytos žemės čia nieko nespręs. Ateina ir 2013 metai, po kurių teks labiau konkuruoti ir su trečiosiomis pasaulio šalimis. Iki to laiko turime baigti matuoti, registruoti ir, kur reikia, konsoliduoti žemę, kad stotume į konkurencinę kovą negalvodami apie nebaigtus žemės tvarkymo darbus.
Kazys Starkevičius yra Seimo Kaimo reikalų komiteto narys
