Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Ačiū gerb. Valiušaičiui už straipsnius apie anos Lietuvos žymiuosius. Jų parašymas ir spausdinimas "Balse" turbūt vienas geriausių darbų, kuriuos nekurstant priešpriešos šiandien galima atlikti. -- Atkreipkime dėmesį, kad straipsniuose atskleidžiami tuometinio Lietuvos gyvenimo įvykiai daugeliu atžvilgių pamokomi ir šiandien.

Man pačiam K. Pakšto vardas primena daug. Buvo vienas iš tų žmonių, apie kuriuos buvo pasikalbama ir tarybiniais laikais. Šiaip, žinant to meto padėtį, aišku, kad Lietuvos laikraščiai apie K. Pakštą nerašė. Apie daug ką nerašė, ir daugumą žymių vardų visuomenė buvo tiesiog užmiršusi. O K. Pakšto ne. Buvo atsimenamas būtent dėl tų savybių, kurios minimos ir šiame straipsnyje. Ir jo idėjos domino.

Vis dėlto yra autoriui viena rimta pastaba. Kur tik galima, straipsniuose vis neigiamai vaizduojamas A. Smetona. Kodėl taip, žinoma, rašančiojo reikalas. Vis dėlto čia susiduriame su vienu svarbiu dalyku. XX a. II dešimtmetį (1910 --1919) tautinis lietuvių judėjimas patyrė smarkų idėjų keitimąsi. Labai bendrą lietuvių tautos gyvybingumo stiprinimo idėja išaugu į politinės, Lietuvos nepriklausomybės idėją. Tokie pasikeitimai įvyko tiesiog per kelerius metus. Ir A. Smetona buvo vienas svarbiausių asmenų, kuris visomis jėgomis kreipė mūsų tautinį judėjimą šiuo nauju keliu. Paties Smetonos ryžtas, atkaklumas ir išmintis buvo vienu svarbiausių veiksnių, kad ši idėja įsikūnytų.

Teisybė, jis buvo tik žmogus. Turėjo sau būdingų trūkumų. Pagaliau, kai kurios savybės jam padėjo 1918 ir kenkė po 1926. Pavyzdžiui, buvo linkęs žiūrėti į politinę padėtį daugiau iš taktiko pozicijos, negu iš stratego. Todėl po 1926 metų Lietuvoje vyko daug dalykų, kurie atsiranda įgyvendinant tokią politiką. (Vis dėlto palyginus su tuo, kiek šiandien mūsų politikai linkę į taktinį politikavimą, Smetona atrodys dar ir reikšmingu strategu). -- Tuo tarpu Smetonos politika po 1926 metų nebuvo visiškai beprasmiška. Jo mintis, kad valstybei kai kada reikia beveik prievarta nustiesti vidurio kelią tarp nesutariančių politikos srovių, kartais būna net labai teisinga. Kita vertus, visai suprantama, kad tokia politika visada turi daug priešininkų. Ypač tokiu atveju, kaip Lietuvoje 1926 metais (Tada visą rinkėjų dėmesį susiurbė iš vienos pusės krikdemai, iš kitos socialdemokratai. Tautininkai balsų kaip ir negavo. Tačiau minėtos dvi srovės nepajėgė sutarti dėl vieningos politikos. Tas nesutarimas nesuvokiamai išaugo 1926 metų gruodžio mėnesį, krikščionims demokratams reikšmingai sudalyvavus, rengiant perversmą. Jeigu viena iš pusių būtų likusi valdžioje, galima būtų įsivaizduoti kad priešprieša būtų dar augusi). -- Žodžiu vidurio kelias nėra mėgstamas, bet pirmiausia tų, kuriems sutrukdoma draskyti valstybę. Taip ir 1990 metais Lietuvoje, jeigu pirmaisiais vadovais būtų ne Landsbergis ir Brazauskas, bet kas nors iš Sąjūdžio centristų, tikriausiai daug kas būtų prieš jį susivieniję. Tikriausiai jis greit būtų praradęs daugumos paramą. Tačiau man vistiek labiau būtų patikęs vidurio kelias.
Sveikinu. Kur prasideda istorijos tyrima
Sveikinu. Kur prasideda istorijos tyrima
ten esi, Tamsta, nepralenkiamas.
Deja, vos tik lendi į šiųdieninę politiką - ten prasikiša prorusiška pasaulėžiūra. Gal po šių rinkimų pasikeis ir laikysena ?

Skaitomiausios naujienos




Į viršų