Nauja ir aršiausia Rusijos agresijos prieš Gruziją fazė sutapo su rinkiminių apsižodžiavimų laikotarpiu Lietuvoje. Tad nekeista, jog pasirodė pareiškimų – esą dalis politikų tuo naudojasi.
Skaitant Rolando Pakso arba Darbo partijos atstovų pasisakymus, tenka tik nusistebėti, kaip jie linkę netikėtai pervertinti konservatorių galias. Aš taip labai Andriaus Kubiliaus ir net Vytauto Landsbergio talentais nepasikliaučiau – vargu ar jie padiktavo ar bent jau išprašė Kremliaus šeimininkų, kad šie pultų Kaukazo valstybę būtent dabar.
Kita vertus, darbininkų ir tvarkdarių pyktį iš dalies galima suprasti, nes Rusijos problemai neakla rinkėjų dalis tikrai esti mobilizuojama, o jų pačių anksčiau užimtos pozicijos ir deklaruotas tikslas – paversti Lietuvą tiltu, per kurį visi galėtų vaikščioti – atrodo ne visai nepriekaištingas. Į tiesius klausimus apie tai – ar laiko Rusiją gera ir neagresyvia kaimyne – R. Pakso ir V. Uspaskicho kompanijos pradžioje atsakinėjo pakankamai nervingai, nerišliai ir daugiausia pasakojo užkeikimus apie reikalą sutarti su kaimynais, apie tai, kad tango šokamas dviese ir pan. Panašiai iš pradžių elgėsi ir soclibas A. Sadeckas, sakydamas, kad Lietuva visada turi omeny Rusiją ir viską, kas su ja susiję. Nieko keisti Lietuvos gynybinėje doktrinoje nereikia – tvirtino jis antrą konflikto dieną. Po kelių dienų Naujosios sąjungos saugumo strategas jau susigaudė – problemą pripažino ir nedrąsiai tarstelėjo, jog kažką apie kažką pagalvoti galbūt reiktų.
Pirmuosiuose piketuose prie Rusijos ir Gruzijos ambasadų, kuriuos organizavo visai ne Konservatorių partija, tikrai buvo matyti daugiausia dešiniųjų pažiūrų žmones. Tokia jau Lietuvos realybė – mūsų kairieji pacifistai protestuoja tik prieš amerikietiškąjį imperializmą, o Rusiją mato tik kaip dvasingą kaimyną ir dujų tiekėją. Afganistano talibai ar „Al Qaeda“, jų akimis, yra labiau aukos, o ne grėsmė. Kas kita – M. Saakašvilis. Turbūt asocijuojasi su V. Landsbergiu ir „sugriautais kolūkiais“ ar G. Bushu.
Tai, kad kažkokie potencialūs dešiniųjų ar Rusijos taku į Kaliningradą Lietuvos paversti nenorintys rinkėjai, kurie, kritikų nuomone, be abejo, yra tik kvailiai ir fanatikai, apnuodyti amerikoniškos ir gruziniškos propagandos, kažkur piketuoja – dar būtų pusė bėdos. Bet nutiko šis tas blogiau.
Prieš kiek laiko 31 Seimo narys visų Lietuvos teisės aktų jūroje surado labiausiai jiems gyventi trukdančių prieštaravimų Konstitucijai neva turintį įstatymą. Ir sutapk tu man taip, kad tai būtent kolektyvinę NATO gynybą bei pagalbos pasišaukimą reglamentuojantis dokumentas. Gimė garsusis kreipimasis į Konstitucijos raidės aiškintojų bei dvasios šnekintojų kontorą. Tikrąją jo paskirtį, manyčiau, atskleidė Darbo partijos atstovė Seime Ramunė Visockytė. „Ogi gali paaiškėti, kad jų priimtuose teisės aktuose grupė Seimo narių įžvelgė paliktas spragas, o gal tyčines klaidas, kurios, iškilus grėsmei valstybės saugumui, gali būti lemtingos mūsų tautai...“ – svarstė Seimo narė. Kodėl gi nesutriuškinus konservatorių jų pačių teritorijoje arba nei iš šio nei iš to, rinkimų kampanijos metu, nedemaskavus dešiniųjų – nesugeba užtikrinti saugumo. Jei neklijuotų darbo ir tvarkos ištroškusių partijų aktyvistams prorusiškų etikečių, kurių jie taip kratosi, išeitų, kad buvo sumanyta tik lėkšta, primityvi ir teisiškai neraštinga provokacija. Mat priėmus kreipimosi autorių argumentus išeitų, kad prezidentas, pamatęs po langais svetimus tankus, turėtų bent jau apskambinti visus Seimo narius ir tik paskui kreiptis į sąjungininkus. Dar daugiau ir keisčiau – reiktų uždrausti bet kokį Rusijos karinį tranzitą. Taip išėjo, nes autoriai „gudriai“ nukreipė savo smūgį (tiksliau – bakstelėjimą) ne tik prieš NATO, bet ir prieš Rusiją, nes apeliuodami į Konstitucinį aktą dėl nesijungimo į postsovietinius blokus, interpretavo jį taip, kad net ir bet kurios šalies karo atašė atvykimas vargu ar būtų teisėtas. Belieka ištarti pagiriamąjį žodį kvailybei – kaip varganas rinkiminis išsišokimas jis gal ir būtų nors kažkiek pavykęs, jei ne tie gabieji V. Landsbergis ir A. Kubilius, kurie ėmė ir suorganizavo karą Kaukaze. Pastarojo fone mūsų parlamentarai-taikdariai atrodo kaip, mažų mažiausiai, mulkiai. Belieka kaltinti kitus išnaudojant „užsienio politikos kortą“ ir deklaruoti pabudusią meilę bei pagarbą (ypač R. Pakso pasekėjų) Konstituciniam Teismui.
Ir dar neaišku – kodėl nuolatiniai raginimai padaryti iš Lietuvos tiltą ar kilimą nėra užsienio politikos išnaudojimas vidaus problemoms, o raginimas pagalvoti, ką darytume Gruzijos vietoje – yra? Į šį klausimą, be abejo, niekas neatsakys, nes jį juk gali sugalvoti tik baisus rusofobas ir Amerikos agentas.
