tautinius dalykus reiktų atmesti jei žmogui su garbės ir atsakomybės sąvoka viskas gerai

jei jau politikai nusprendė Lietuvoj, taip ir bus, ir jokie įstatymai negelbsti

Šluojami Tutkaus sugėrovai. Tai gerai.

Tamstai pritariu ir teigiu, kad Lietuvių tautai nelabai būdinga veržtis į kariūnus o va Rusams tai tiesiog įgimta svajonė ir pagrindinis gyvenime tikslas. Garantuotas uždarbis, pensija, ir aišku ordinai 'už tarnybą Tėvynei'. Tik vot čia ir yra esmė kas anų Tėvynė už kurią galvą guldyt pasirengę? Karinio konflikto metu jie žinoma gins Tėvynę tik kurią nacionalinę ar etninę?

Iš pradžių dėl antraeilių dalykų.
"...politikė vieši Pietų Korėjoje ir į darbą grįš pirmadienį..."
Krašto apsaugos ministrė yra išvykusi į Pietų Korėją oficialaus vizito, o ne pramogauti, tai irgi yra sudėtinė jos darbo dalis, taigi ji negali "grįžti į darbą", nes ji ir taip dirba, t.y. yra darbe, tik ne savo kabinete. Štai jei būtų parašyta "Juknevičienė atostogauja Pietų Korėjoje", tada tokia sakinio pabaiga tiktų.
Dabar iš esmės. Seniai atkreipiau dėmesį į pernelyg didelę rusiškų pavardžių koncentraciją lietuviškosios karininkijos tarpe. Nesakau, kad vien tik dėl to jais reikėtų nepasitikėti, bet niekas man neįrodys, kad vidutiniškas jų lojalumo koeficientas yra aukštesnis arba bent jau toks pats, kaip lietuvių tautybės karininkų. Juk visi jie bigė kariškus mokslus dar SSRS, taigi buvo apsisprendę tarnauti tikrai ne Lietuvai. Tarnybą Lietuvos kariuomenėje absoliuti jų dauguma pasirinko tik dėl to, kad jie čia gyveno, turėjo butus ir pan. ir visiškai nenorėjo keliauti kur nors į Tambovą. Gyventų Minske - pasirinktų tarnybą Gudijos kariuomenėje. Ar nors vienas jų buvo tarp 1990 - 1991 metų savanorių?
Taip kad tokia mūsų kariuomenės kadrų politika man visada buvo įtartina. O dėl Mariničiaus reikia žiūrėti, žinoma, konkretų atvejį.

Neišsivaizduoju pavyzdžiui Vokietijos laivyno vado Ruso atvykusio iš Rusijos laivyno.