Šiaulių nusikaltimų istorijoje esama įvykių, apie kuriuos visuomenė, ir net patys šiauliečiai, beveik nieko nežino. Ypač daug tokių dėmių likę sovietmečio ir net pirmųjų nepriklausomybės mėnesių istorijoje.
Vytis majorą!
„Milicija, prašome jūsų pagalbos, kol neįvyko nepataisoma nelaimė! Mūsų kariniame dalinyje, kurio numeris 5204, majoras Olegas Frolovas pagrasino susidoroti su draugu... eee... ponu Landsbergiu, pagrobė automatą ir išvyko į Vilnių, – 1990-ųjų kovo 17-osios vakare maždaug tokio skambučio sulaukė Šiaulių milicijos vidaus reikalų skyriaus budėtojas. – Majoras jau įsėdęs į taksi, jei delsime, jis išvyks iš Šiaulių ir, pasiekęs Vilnių, gali prikrėsti rimtų bėdų!“
Rusiškai kalbantis kariškis dar paaiškino, kad jų Vidaus tarnybos karinio dalinio karinis miestelis ir štabas įsikūrę Šiaulių pakraštyje netoli mėsos kombinato. Pašnekovas toliau pasakojo, jog ką tik, apie devintą valandą vakaro, majoras pabėgo su ginklu „kaip reikiant pamokyti Lietuvos politikus“.
Nors vėliau, po tragedijos atomazgos, dalinio vadovai sakys, kad O. Frolovas niekada nesidomėjo politika, tačiau tai ne visai tiesa.
Apsiginklavo darbovietėje
Tomis dienomis netrūko emocijų bei audringų įvykių. Lietuva buvo ką tik paskelbusi, kad atkūrė savo nepriklausomybę ir atsiskiria nuo Sovietų Sąjungos. Visiems nuotaiką gadino nenuspėjama Maskvos reakcija, ekonominė suirutė bei pastarosios sesė dvynė – grėsmingai auganti infliacija. Ką tik Sovietų Sąjungos prezidentu išrinktas Michailas Gorbačiovas Lietuvai siuntinėjo ultimatumus, gąsdino visokiausiomis nelaimėmis, iš tribūnos mojavo pluoštais „tarybinių žmonių“ telegramų, kuriose apie Lietuvos istoriją nė velnio neišmanantys nežinia kokie darbininkai piktinosi „Lietuvos nacionalistų, separatistų, buržuazinių pakalikų valdžia“ ir reikalavo ją versti ginklu.
Tarp Lietuvos rusakalbių sklido nejaukūs gandai, jog visi mūsų šalyje gyvenantys kitataučiai negausiantys pilietybės ir net būsiantys išmesti iš darbo, o visų pirmiausia – kariškiai bei milicininkai.
Mintį, kad gyvena ir tarnauja nebe Sovietų Sąjungoje, o kažkokioje jam svetimoje nepriklausomoje valstybėje, šiauliečio majoro O. Frolovo nervai atlaikė vos savaitę. Kovo 17-ąją, šeštadienį, majoras prisigėrė ir, įsiveržęs į savo dalinio štabą, budėtojui – eiliniam kareivėliui – įsakė nedelsiant iš ginklinės paduoti užtaisytus ginklus – Makarovo markės pistoletą bei Kalašnikovo automatą.
„Važiuojam į Seimą!“
Nedrįsdamas prieštarauti majorui, kareivis įsakymą įvykdė, tačiau pamatęs, kad iki dantų ginkluotas neblaivus O. Frolovas išpėdina į miestą, sukėlė ant kojų karinio dalinio vadovybę. Kareivis pridūrė pastebėjęs, kad majoras išskubėjo lydimas sugyventinės – dalinyje dirbusios prekybininkės.
Nedelsiant į dalinį sulėkė jo vadovai, kurie nutarė, jog girto ir įsiutusio majoro reikia ieškoti jo sugyventinės tėvų bute Šiaulių pakraštyje – Kosmonautų (dabar Gegužių) gatvėje.
Ten nuskubėję dalinio vadai iš tikro sutiko iš buto išžengiantį O. Frolovą su savo moterimi. Bėglys buvo nusiteikęs aršiai, geruoju atiduoti ginklus nė už ką nesutiko, grasinimų kariniu tribunolu taip pat neišsigando. Akivaizdžiai įsiutęs, jis paskutiniais žodžiais koneveikė V. Landsbergį, žadėjo šiandien pat nuvykti į Vilnių, jį susirasti ir... nušauti!
Dalinio kariškiai puikiai matė, kad majoras nusiteikęs ryžtingai, kad geruoju ginklų jis tikrai neatiduos. Tarsi tai patvirtindamas, majoras, išėjęs į gatvę ir atstatęs automatą, vieną po kito sustabdė tris automobilius. Kiekvieno jų vairuotojo reikalaudamas vežti į Vilnių, majoras porą kartų iššovė į orą. Pakraupusiems dalinio vadams beliko tik laukti milicijos ir pasyviai stebėti, kas bus toliau.
Dviejų pirmųjų mašinų vairuotojai išsisuko pamelavę, kad tokiai kelionei neturį benzino. Trečiojo taksi vairuotojas – šiaulietis Vilius Valteris – nesumojo, kaip atsikratyti girto ginkluoto karininko, o šis be ceremonijų įsitaisė ant sėdynės ir pareikalavo sukti link Seimo...
Grasino automatu
„Dirbu dviračių gamykloje „Vairas“ šaltkalviu, taip pat esu pasiėmęs taksisto patentą ir laisvalaikiu savo automobiliu „Žiguli VAZ-21011“ vežioju žmones, – vėliau tokius parodymus prokuratūrai davė Vilius Valteris. – Apie 22 valandą Šiauliuose ramiai vežiau keleivį. Pravažiavus Architektų ir Gardino gatvių sankryžą, staiga prieš mašiną išniro uniformuotas kariškis, kuris į mus nukreipė automatą. Išsigandau, kad nešautų, todėl sustojau. Tada piktai nusiteikęs kariškis su jį lydėjusia moterim atsisėdo ant užpakalinės sėdynės, man į nugarą įrėmė automato vamzdį ir rusiškai pareikalavo „Žmi priamo v Vilnius“ („Spausk tiesiai į Vilnių“, – aut. vert.). Važiuodamas užuodžiau, jog majoras pakankamai išgėręs, tačiau ne tiek, kad nesuprastų, ką daro. Jo moteris tylėjo, kaip ir žadą praradęs mano vežtasis keleivis“.
Netrukus automobilį su ginkluotu majoru prisivijo milicija. „Artėdamas prie Architektų ir Dubijos gatvių sankryžos, per užpakalinio vaizdo veidrodį pamačiau, kad mus vejasi milicijos automobiliai, mirksėdami šviesomis reikalauja sustoti, – vėliau pasakojo V. Valteris. – Pasukau į tuštesnę Dubijos gatvę, kad, jei kas, nukentėtų kuo mažiau žmonių“.
Susišaudymas gatvėje
Staiga atkutęs taksi keleivis ėmė maldauti jį išleisti, bet majorui ne jis rūpėjo. Pastebėjęs besivejančius milicininkus, majoras paliepė taksistui staigiai stabdyti.
Pasinaudojęs tokia proga keleivis nėrė lyg zuikis į pašalį, o rusiškai per dantis iškošęs: „Aš jus, niekšai, pamokysiu“ karininkas irgi išsirito iš taksi, pritūpė už mašinos kampo ir prisitaikęs iš automato ėmė šaudyti į milicijos automobilį „Žiguli“.
Pašiurpęs taksistas prigulė už sėdynių, puikiai suprasdamas, kad jeigu kulka pataikys į jo mašiną, tai pervers ploną skardą, sėdynes ir jį patį kiaurai.
Du atvažiavusieji milicijos seržantai – V. Grigaliūnas bei V. Maskolenka – gelbėdamiesi irgi užlindo už savo automobilio ir iš tarnybinių pistoletų atidengė atsakomąją ugnį.
Pasak žinovų, susišaudymo pasekmės buvo nenuspėjamos. Rusas lyg turėjo pranašumą, nes šaudė iš automato, kuris žymiai pavojingesnis už milicininkų Makarovo markės pistoletus, nes gali pliekti galingomis serijomis. Kita vertus, majoras buvo girtas, o lietuviai pareigūnai buvo du, nors ginkluoti tik trumpavamzdžiais pistoletais.
Tad nežinia, kuo incidentas būtų pasibaigęs, jei ne laimingas atsitiktinumas – seržanto V. Grigaliūno paleista kulka kliudė O. Frolovui galvą. Ji pataikė tiesiai į tarpuakį, ir smarkusis majoras krito negyvas.
Jau laisva Šiaulių spauda apie kraupų įvykį pranešė tik po trijų parų ir tai labai paviršutiniškai, nutylėdama tikrąjį majoro kelionės tikslą (Sigito Stasaičio nuotr.)
Kariškiai užglaistė
Tirti įvykiui buvo nedelsiant suburta operatyvinė grupė iš geriausių Lietuvos vidaus reikalų ministerijos bei prokuratūros pareigūnų. Pagal tuomet galiojusius įstatymus tyrimo medžiagos pareikalavo ir Sovietų Sąjungos karinė prokuratūra. Tik laimė, kad pastarosios pareigūnai bent tąkart buvo objektyvūs. Tiek Lietuvos, tiek Rusijos atstovai sutiko, kad rimtas nusikaltimas iš politinio būtų paverstas eiliniu girtu buitiniu incidentu.
Šiurpią naujieną Lietuvos gyventojai sužinojo tik po trijų parų, kai apie tą įvykį šykščiai parašė antradienio laikraščiai. Nors cenzūra nebeveikė, visi laikraščiai kažkodėl melavo, kad majoras esąs tik sužeistas. Nors žurnalistai suradę pakalbino taksistą V. Valterį, keista, jog bijojo net užsiminti, kad majoras keliavo į Vilnių nušauti V. Landsbergio.
Tą pačią dieną, kai apie įvykį parašė laikraščiai, į Lietuvos komunistų partijos Šiaulių komitetą atvyko karinio dalinio Nr. 5204 delegacija su Pabaltijo karinės apygardos vidaus kariuomenės vado pavaduotoju politiniam darbui generolu majoru Viktoru Petrovu. Šis oficialiai atsiprašė miesto gyventojų dėl nukauto pavaldinio išpuolio, kurį pavadino chuliganišku... apolitiniu įvykiu.
Šiandien bankininkas, o tuomet Šiaulių milicijai vadovavęs Romasis Vaitekūnas „Akistatai“ sakė, kad po incidento O. Frolovą nušovę seržantai buvo išteisinti ir paskatinti, milicijos lėšomis išsiųsti pailsėti į sanatoriją. Tik majorą nušovusio V. Grigaliūno nervai taip ir liko silpnoki – po pusantrų metų, jau tapęs policijos patruliu, jis sukėlė nedidelę avariją. Nors žmonės nenukentėjo, buvo tik nesmarkiai aplamdytas policijos visureigis UAZ, V. Grigaliūnas čia pat gatvėje nusišovė...
Kitą šeštadienį portale „Balsas.lt“ skaitykite:
Kokie nusikaltimai buvo būdingi sovietiniams Šiauliams ir visai „Lietuvos SSR provincijai“
S. STASAITIS
