Kaip Rusija praryja Baltarusiją: ženklai, rodantys branduolinės valstybės priartėjimą prie Lietuvos

Rusija praktiškai be jokių didelių kaštų įsitvirtina Baltarusijoje, gilėja abiejų šių valstybių karinė integracija, o Lietuvai ir NATO tai reiškia Rusijos karinių pajėgų priartėjimą prie savų sienų. Pasak tarptautinio saugumo eksperto ir konfliktų valdymo specialisto Gražvydo Jasučio, po 2020 metų prezidento rinkimų Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka neteko galimybės manevruoti tarp Vakarų ir Rusijos, todėl yra priverstas susimokėti už Maskvos paramą. Ir kaina yra atsidavimas Maskvai.

„Jeigu iki rinkimų matėme, kaip A. Lukašenka bandė sėdėti ant dviejų kėdžių, manevravo dėl sąjunginės doktrinos, vyko tam tikri žaidimai, Baltarusija demonstravo multivektoriškumą, tai dabar viena kėdė sudegė ir liko viena vienintelė kėdė, ant kurios dar gali atsisėsti pailsėti A. Lukašenka ir kurią tvirtai laiko kaimynas iš Rusijos. Tuo tarpu jeigu yra noras pailsėti, natūraliai, reikia už tai susimokėti. Viena iš tų kainų, aš manau, būtent yra karinė integracija“,– pasakojo G. Jasutis.

Mokslininkas dėsto posovietinio saugumo kursus Šveicarijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje, domisi saugumo sektoriaus reformomis, politinės transformacijos procesais ir terorizmu posovietinėje erdvėje.

„Baltarusijoje politinis elitas šiuo metu mato tik vieną partnerį – Rusiją. O Rusijai investuoti nereikia, politiniai kaštai labai maži, Baltarusija tampa Rusijos saugumo orbitos dalimi“, – pažymi G. Jasutis. 

Lietuvai būtų buvę naudingiau, kad Baltarusija būtų tęsusi multivektorinę politiką, tai yra, šalia Rusijos, palaikiusi draugiškus santykius su kaimynais, Europos Sąjunga, bet šiuo atveju tai neįmanoma. Po suklastotų prezidento rinkimų Vakarų valstybės Baltarusijai pritaikė naujas sankcijas, į kurias A. Lukašenka reagavo itin priešiškai. Kiek vėliau Baltarusija prievarta ir gudrumu nukreipė į Minską iš Atėnų į Vilnių skridusį civilinį orlaivį.

„Sankcijos turi ir teigiamą, ir neigiamą efektą. Tos sankcijos „stato sieną“ aplink Baltarusiją, kuriai irgi išlieka vienintelis pasirinkimas – tai yra kaimyninė Rusija. Iš tiesų NATO šalims, tai yra vertybinis klausimas. Taip, mes galime toliau spausti Baltarusiją, tačiau kur visa tai veda? Nes tai visiškas kritimas į Rusijos rankas. Ar tai naudinga NATO? Šitą klausimą reiktų kelti. Iš kitos pusės nieko nedarymas, reagavimas į Baltarusijos procesus tik iš dalies vėl kelia tam tikrus vertybinius klausimus“, – mano mokslininkas.

„Aš iš tiesų nesu didelis fanatas tų sankcijų, kurios iš principo padėjo įstumti Baltarusiją į Rusijos rankas, galbūt reikėjo pagalvoti apie tai, kaip labiau subalansuotai pasižiūrėti į šią valstybę ir jos politinę situaciją. Nes dabar iš principo duris mes uždarėme, o A. Lukašenka dar jas ir užrakino. Tai dabar susidaro tokia situacija, kai mes iš principo turėtume lyg ir belstis, bet raktas yra Minske ir dėl tam tikrų vertybinių bei filosofinių dalykų mes jau to daryti nebegalime“, – priduria G. Jasutis. 

REKLAMA

Pasak jo,galima manyti, kad Lietuva padarė klaidą užsienio politikoje Baltarusijos atžvilgiu, bet ne pastaraisiais metais, o anksčiau, mat kyla klausimas, ar mūsų valstybė turėjo adekvačią strategiją, ką daryti su kaimyne, kaip projektuoti santykius su ja, ar remtis vertybėmis, ar vis tik pažvelgti kaip į valstybę, kuri turi įtakos mūsų saugumui. 

Daugėja bendrų karinių pratybų, Rusija įsitvirtina Baltarusijoje

Rusija ir Baltarusija dėl sąjunginės valstybės sutarė dar 1999 metais, po kelerių metų buvo patvirtinta karinė doktrina, kuri iš esmės reiškia bendrą karinį organizavimąsi, bendrą požiūrį į saugumo problemas. Kaip savo straipsnyje „Baltarusijos ir Rusijos karinės sąjungos patvarumas ir dinamikos scenarijai“ rašo G. Jasutis, 2018 metais buvo svarstoma atnaujinta karinė doktrina, bet A. Lukašenka jos nepatvirtino. Bandė nepasiduoti Rusijos spaudimui.

Nepaisant Minsko laviravimo, Rusija ir Baltarusija jau anksčiau suformavo Vakarų regioninę saugumo grupuotę, kuri atsakinga už vakarinių valstybės sienų apsaugą ir pagalbos teikimą Kaliningrado sričiai. Glaudžiai bendradarbiauja abiejų valstybių specialiosios paskirties pajėgos, nemažai dėmesio skiriama karinio personalo rengimui, keli šimtai Baltarusijos kariškių kasmet vyksta mokytis į Rusiją. Tai irgi padeda siekti ideologinio bei mąstymo panašumo, kuris didina sąveiką ir pratybose, ir mūšio lauke.

Visa tai vyko ir iki 2020 metų, kai Baltarusija dar manevravo tarp Rytų ir Vakarų. Tačiau dabar, kai A. Lukašenka neturi didelių pasirinkimo galimybių, Rusijos ir Baltarusijos karinė integracija, pasak G. Jasučio, dar labiau gilėja bei tvirtėja. Šią integraciją taip pat palengvina baltarusių karinio elito artimumas Rusijai.

„Jie mato Rusiją kaip potencialų partnerį, mielai tęsia integraciją, mielai dalyvauja karinėse pratybose ir žiūri pozityviai. Tai aš matau tą ideologinį artumą tarp Rusijos ir Baltarusijos saugumo sektorių. Po rinkimų aš matau galybę indikatorių, kurie sako, kad karinė integracija progresuos“, – teigia G. Jasutis.

REKLAMA

Rusija ir pati turi didesnių ar mažesnių tikslų Baltarusijoje. Tarkime, Baltarusijoje veikia Rusijos radiolokacinė stotis prie Baranovičių ir povandeninių laivų valdymo stotis Vileikos rajone, tačiau jų nuomos sutartis baigiasi šiemet. Maskvai reikia ją pratęsti. Rusija taip pat siekia Baltarusijoje įkurti karinę oro bazę. Bet tai smulkesni dalykai. Vienas esminių Maskvos siekių yra dar labiau sustiprinti savo karinį konvencinį pranašumą prieš NATO regione.

Ypač vizualiai glaudų karinį Rusijos ir Baltarusijos bendradarbiavimą liudija žymiai padidėjęs bendrų karinių mokymų skaičius.

Pavyzdžiui, neseniai praūžė bendros karinės pratybos „Zapad“, kurios oficialiai vadinamos gynybinio pobūdžio mokymais, bet viešinami scenarijai, kaip sąjunginė valstybė sutelkia apie 200 tūkst. karių kovodamos su teroristinėmis organizacijomis ir „blogiečiais vakariečiais“, leidžia įžvelgti puolamąjį pobūdį.

Rusija ir Baltarusija savo karinį suderinamumą tikrina ir kituose mokymuose. „Nuo 2020 m. rugsėjo mėnesio Rusijos ir Baltarusijos karinės pajėgos vykdo pratybas ir manevrus kiekvieną mėnesį“, – pažymi G. Jasutis.

Remdamasis įvairiais šaltiniais jis teigia, kad šiais metais iš viso numatyta 160 karinių renginių, kai pernai buvo 120. Per tokias pratybas Rusija demonstruoja neįtikėtinus greičius: pavyzdžiui, per pratybas „Slavų brolybė“ Rusija savo karius lėktuvais IL-76 permetė pusantro tūkstančio kilometrų per pusantros valandos.

Rusija apskritai karinėse pratybose yra linkusi patikrinti savo pajėgumus visapusiškai ir smulkmeniškai, tai yra paprastai atlieka tai, ką suplanuoja ir visu pajėgumu. Saugumo ekspertas Daivis Petraitis savo straipsnyje „Zapad 2017 anatomija: kai kurie Rusijos karinio planavimo ypatumai“ yra pabrėžęs, kad rusų kariškiams labai būdinga prūsiška karybos tradicija ir mąstymo filosofija, kuri iš esmės reiškia, kad visi veiksmai tiksliai planuojami, yra visa apimantys ir sinchronizuoti erdvės bei laiko požiūriu.

REKLAMA

Todėl jeigu Rusija planuoja treniruotis, kaip užtikrinti masinę šalies gynybą, kai naudojama strateginė branduolinė ginkluotė, tai ji sugeba evakuoti apie 1,4 mln. asmenų. Taip buvo nutikę 2017 metais trečiojo „Zapad“ etapo metu, nors oficialiai jokio ryšio tarp pratybų ir žmonių evakuacijos tarsi ir nebuvo.

Paprastai „Zapad“ pratybos visuomet kelia klausimą dėl Rusijos karinių pajėgumų padidėjimo Baltarusijoje. Rusijos pajėgos Baltarusijoje gali užsilikti po pratybų, bet natūralus Maskvos karinis įsitvirtinimas sąjunginėje valstybėje matomas ir iš kitų ženklų. Pavyzdžiui,  šiais metais paskelbta, kad bus kuriami trys karinio mokymo centrai, kurių vienas Baltarusijoje. Ten, kur vyksta karinis mokymas, esama karių ir technikos.

„Kalbant apie mokymo bazę Baltarusijoje, diskutuojama dėl SU-30SM kovos lėktuvų dislokavimo ir ekipažų rengimo. Baltarusijos pusė tikisi tiesiog gauti iš Rusijos naikintuvų ir išmokyti savo pilotus juos pilotuoti. Rusijos pusė tikisi turėti savo lėktuvų ir pilotų Baltarusijos teritorijoje. Tai dar vienas žingsnis, kuris sudarys sąlygas padidinti Rusijos Federacijos karinį kontingentą Baltarusijoje“, – rašo G. Jasutis.

Ne kur kitur kaip tik į Rusiją Minskas gali nukreipti savo žvilgsnį ir norėdamas modernizuoti savo ginkluotę.

Kol kas yra tik viena problema, bet ji išsprendžiama: taikos metu vadovavimo ir kontrolės klausimai kol kas lieka kiekvienai valstybei atskirai, o iškilus grėsmei vairą perimtų jungtinis štabas. Rusija siekia susitarti, kad jungtinė vadovybė atsirastų ir taikos metu.

„Bet Baltarusija, manau, norėtų išlaikyti tam tikro suverenumo. Ar tai pavyks, ar nepavyks – sunku pasakyti, bet derybos vyksta“, – pažymi G. Jasutis, pridurdamas, kad šie klausimai turėtų būti išspręsti tariantis dėl sąjunginės doktrinos.

Lietuvai tai reiškia didesnį branduolinės valstybės priartėjimą

Rusijos ir Baltarusijos karinė integracija nėra naujiena, tačiau jos paspartėjimas Lietuvai reiškia branduolinį ginklą turinčios Rusijos artumą ne tik iš Kaliningrado, bet ir iš Pietryčių pusės. G. Jasutis sako, kad labai gąsdintis dėl to gal nereikėtų, bet gynybos planuotojams tikrai yra apie ką pagalvoti.

REKLAMA

„Prasiplečia valstybės, kuri turi branduolinį ginklą, siena. Aš jau nekalbu apie konvencinį Rusijos pranašumą regione“, – sako mokslininkas.

G. Jasutis pažymi, kad tokie procesai kelia nerimą, ypač kai įvertini Rusijos elgseną regione. Kaip žinoma, 2014 metais Rusija jėga atplėšė Krymą nuo Ukrainos ir inicijavo negęstantį konfliktą Donbase. 2008 metais Rusija užpuolė Gruziją.

Baltarusijos atveju A. Lukašenka pats palinko į Rusijos pusę, nes Vakarai su juo nebesikalba dėl nelegitimaus jo statuso, elgesio su opozicija ir visuomenės atstovais bei prievartinių veiksmų nutupdant civilinį orlaivį Minske. Tai reiškia, kad tarp Rusijos ir Lietuvos net teoriškai nebelieka buferinės zonos.

„Kadangi Rusija ir Baltarusija demonstruoja, jog mato Vakarus kaip potencialų kovos lauką, situacija šiek tiek neramina. Bet dramos nereikėtų daryti, nes yra NATO, kuri turi savo pajėgas. Regione Rusija turi konvencinį pranašumą, tačiau karinių veiksmų prieš mus aš nematau. Aš daugiau matau hibridinius veiksmus: tie patys migrantai, žvalgybos veikla, šantažas, kibernetinės atakos. Bet realių konvencinio karo veiksmų, to, kas vyksta Ukrainos atžvilgiu, aš nematyčiau regione“, – sako mokslininkas.

Pasak pašnekovo, NATO į Rusijos pajėgumų stiprinimą irgi gali atsakyti savo pajėgumų stiprinimu. „Tas nėra blogai. Aišku, kažkuriame etape tai sukeltų saugumo dilemą tiek jiems, tiek mums", – mano G. Jasutis.  


Rašyti komentarą...
P
Pensininkė
2021-09-26 18:36:12
Pranešti apie netinkamą komentarą
štai mūsiškių geri darbai,atrodo,kad jie su savo Cichanovskaja dirba kitos valstybės naudai.
Atsakyti
-1

K
Kostas
2021-09-26 16:26:56
Pranešti apie netinkamą komentarą
AČIU AČIU LANZBERGIUI PADĖJUSIAM ATVESTI BRANDUOLINĮ GINKLA ŠALIA VILNIAUS MES KRŪTINE UŽDENGSIM AMERIKA
Atsakyti
-15

V
Valdas
2021-09-26 17:22:54
Pranešti apie netinkamą komentarą
Ko jūs pergyvenat dėl tos Rusijos? Lietuvos žmonės sumokės už viską: už dujas ,už kurą , už sienų apsaugą. Jūs tik sankcijas didinkit, o mes jau kaip nors uzmokesim.
Atsakyti
-3

SKAITYTI KOMENTARUS (35)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų