Nors sovietai mėgo pūstis prieš Vakarus, bet sovietinė ekonomika nesugebėjo patenkinti net elementariausių žmonių poreikių. Todėl moterys laisvalaikiu buvo priverstos blaškytis pustuštėse parduotuvėse ir juodojoje rinkoje medžioti įvairias higienos ir kosmetikos priemones, nes kiekviena norėjo bent šiek tiek pasipuošti.
Prieš 30 metų, 1991 m. gruodį, žlugo Sovietų Sąjunga. Raudona komunistinė vėliava su kūju ir pjautuvu Kremliuje buvo nuleista. Prie SSRS griūties iš esmės prisidėjusi Lietuva su kitomis Baltijos šalimis laisvę iš sovietinio lagerio išsikovojo šiek tiek anksčiau. Kaip 50 metų okupuota Lietuva gyveno šį laikotarpį ir kokią įtaką tai padarė mūsų visuomenei, naujienų portalas tv3.lt atskleidžia straipsnių cikle „Imperijos žlugimas“.
Cheminis sušukavimas – moterų išsigelbėjimas sovietmečiu
Kaip pasakoja trisdešimt devynerių metų darbo stažą grožio paslaugų srityje skaičiuojanti Kirpėjų ir grožio specialistų asociacijos prezidentė Jūratė Mačiulienė, sovietmečiu moterys labai dažnai prašydavo cheminio sušukavimo, kuris lėmė, jog dauguma vaikščiojo tarsi su avytės garbanomis – tik vienos ilgais plaukais, kitos trumpais.
„Cheminis sušukavimas buvo viena pagrindinių to meto mados tendencijų. Kartais tai buvo daroma ant plonesnių pagaliukų, kartais – ant storesnių, po kažkiek laiko atsirado spiraliniai cheminiai sušukavimai. Puikiai atsimenu visą tą procedūrą. Tikriausiai tai buvo toks gyvenimo būdas, moterys neturėjo laiko stovėti prie veidrodžio, todėl pasidarydavo cheminį ir vaikščiodavo visos kaip avytės. Įdomiausia, kad nesvarbu, ar tau aštuoniolika, ar dvidešimt penkeri, ar penkiasdešimt ir daugiau – visos vienodu standartu“, – pamena pašnekovė.
Rasa pamena, kad kai chemiškai sušukuoti plaukai imdavo augti, moterys ir merginos juos segdavo ir rišdavo. Anuomet labai dažnai į kirpyklą moterys nevaikščiojo, nebent tai buvo elito moterys.
Kokia nors svarbesne proga moterys darydavosi šukuosenas, bet jos turėjo būti itin prisuktos garbanų ir labai tvirtos. „Tu eini ne kaip su šukuosena, o kaip su šalmu. Tuo metu kažkaip niekas nežiūrėjo, kiek moteriai metų. Jeigu tu eini į vestuves, į pamerges, tai ar tau penkiolika, ar septyniolika, visoms eis tas pats standartas: ta pati šukuosena – analogiškai kaip mamai, bobutei ir dar kažkam. Buvo populiaru visus suvienodinti “, – sako kirpėja dirbanti J. Mačiulienė.
Plaukų lakas nenusiplaudavo nuo sienų ar drabužių
Pašnekovė taip pat pamena, kad priemonių šukuosenoms fiksuoti būdavo tikrai skurdžiai, o tos priemonės, kurias pavykdavo gauti, keldavo nepatogumų naudojant. Pavyzdžiui, kirpėjai ir dauguma moterų namuose naudojo plaukų laką „Gražina“. Tai buvo tamsinantis plaukų lakas ir niekam nebuvo įdomu, ar moters plaukai yra šviesūs, ar tamsūs.
„Užpurškus šio lako ant drabužių, ant baldų arba ant sienų, nuvalyti jau praktiškai nebuvo galima. Jis buvo toks kaip tinkavimui tinkamas produktas. Sutinkuodavo viską taip, kad, jeigu, neduok Dieve, sušukavai šiek tiek ne taip, tai jau nepataisysi. Reikėdavo galvą plauti iš naujo“, – pasakoja J. Mačiulienė.
Rasa irgi pasakoja prisimenanti plaukų laką „Gražina“, kuriuo jos vyras apipurškė sienas: „Jei pasipurškei ir kliuvo ant drabužių, tai tie drabužiai paraudonuos. Mūsų namie vyras sienas taip ir sudirbo: liko tokie dideli stambūs taškai, kurie niekaip nenusiplovė“.
Bet ne visoms moterims ir merginoms pavykdavo gauti plaukų lako, o madingos šukuosenos norėjosi. Kadangi vienu metu jaunimas pamėgo nešioti sušiauštus kirpčius, todėl buvo griebiamasi cukraus ir vandens.
„Kai paklausiau savo mergaičių mokinių, iš kur jos gavo plaukų lako, jos pasakojo, kad į vandenį pridėdavo cukraus ir tokiu saldžiu vandeniu sukipdydavo plaukus bei pašiaušdavo“, – pamena mokytoja dirbanti Rasa.
J. Mačiulienė sako, kad kai kuriais atvejais plaukai būdavo šiaušiami ir su alumi. „Mano praktikos pradžioje vyresnės kolegės šukuosenas formuodavo su alumi. Kol tas alus šviežias, tai dar dar, bet, jei, neduok Dieve, pastovi porą dienų ir su tuo alumi standina plaukus, tai žinot, toks po to lieka įdomus kvapas. O alus turi mielių, tai prašukavus plaukus jie patampa bespalviai, su apnašomis“, – pasakojo kirpėja.
Kiek vėliau kirpyklose ir salonuose atsirado purškiamas estiškas plaukų standiklis, bet kadangi visko trūko, tai kirpyklos vedėja kiekvienai kirpėjai mėnesiui skirdavo po du buteliukus produkto. „Tai turėdavai būtinai taupyti“, – pažymi J. Mačiulienė.
Plaukų dažų sovietiniais metasi irgi pasirinkti nelabai buvo įmanoma: pasak J. Mačiulienės, buvo galima rinktis juodą spalvą, skaisčiai violetinę arba šviesią peroksidinę. Raudonų atspalvių bent Lietuvoje nebuvo, nebent būdavo naudojami chna plaukų dažai.
„Šviesiems plaukams būdavo tokie lenkiški šviesinimo milteliai „Joana“ ir juos maišydavo su peroksidu. Naudodavo peroksidą, kuris skirtas balinti drabužiams. Tai toks truputį nelegalus dažymas. Žinau, kad moterims būdavo labai daug problemų su galvos oda. Turbūt įsivaizduojate, kai milteliais su peroksidu dažo plaukus. Dar ten reikėdavo įpilti skysto muilo“, – pamena J. Mačiulienė.
Rasa pamena, kad kai kuriais atvejais moterys plaukų spalvą sustiprindavo natūraliomis priemonėmis: šviesius plaukus skalaudavo ramunėlių nuoviru, tamsius – su ajarais ir dilgėlėmis.
Antakius dažydavo kailių dažais, tušą – paspjaudydavo
J. Mačiulienė sako, kad sovietiniais metasi moterys prigalvodavo įvairiausių būdų, kaip pasigražinti net ir nesant jokių priemonių. Pavyzdžiui, antakius tamsindavo avikailiams dažyti skirtais dažais – „Urozolu“.
„Tai buvo produktas kailiams tamsinti. Moterys tą produktą, akmenėlio pavidalu, iš kažkur gaudavo, sumaišydavo su peroksidu ir užsitepdavo ant antakių. Visos būdavo vienodais juodais antakiais“, – sako pašnekovė.
„Tas „Urozolas“ buvo labai populiarus tarp mūsų mamų, močiučių. Žinau, kad kirpyklose jis buvo uždraustas naudoti, nes nėra skirtas žmonėms, bet išradingosios Lietuvos meistrės vis tiek dėdavo to „Urozolo“ į antakių dažus, kad stipriau laikytų“, – priduria J. Mačiulienė.
Rasa sako nieko nepamenanti apie antakių dažymą, bet, pavyzdžiui, blakstienos buvo dažomos tušu „Leningradskaja“, kuris buvo supakuotas dėžutėje su šepetėliu – tušą reikdavo paspjaudyti ir tada su šepetėliu dažyti blakstienas, o jeigu jos sulipdavo – tuomet moterys po vieną atskirdavo adata.
Sovietų Sąjungoje taip pat buvo praktiškai neįmanoma gauti ryškesnės spalvos nagų lako – spalvos buvo tik neutralios, perlamutrinės. Rasa pamena, kad kai kurios moterys, norėdamos pačios „pasigaminti“ raudono nagų lako, į buteliuką su neutralios spalvos laku įpildavo raudono tušinuko širdelės rašalo.
Lūpų dažus moterys ir merginos medžiojo neatsižvelgdamos į spalvas. Niekas nežiūrėjo, ar ši spalva tinka prie veido, ar netinka: jeigu rado, reikia pirkti, nes vėliau nieko nebus.
„Dabar mes svarstome, ar spalva tinka, ar patinka, ar madinga, o tada ką radai, tą nusipirkai. Vėliau Kalvarijų turguje, Vilniuje, atsirado importuotų lenkiškų lūpų dažų, tai visos važiuodavo ten pirkti“, – sako Rasa.
Sovietmečiu moterys taip pat be galo troško kvėpintis kvepalais „Krasnaja Moskva“, kitų kvapų nelabai ir buvo. Šie kvepalai Sovietų Sąjungoje gaminami nuo 1925 metų. Vėliau atsirado lenkiški kvepalai „Možet byt“ arba „Byc moze“. Dabar moterys jų kvapą apibūdina kaip baisų, bet tuomet nieko kito nebuvo, tad viskas tiko.
Dar vienas niekur tikriausiai nesutinkamas sovietinis atributas – pažastinukai. Tai priemonė prakaitui sugerti: į pažastų vietą buvo įsiuvamas nedidelis įdėklas, kurio viduje buvo polietilenas, o iš išorės medžiaga. Tokie įdėklai galėjo būti lengvai skelbiami ir saugodavo drabužį, ypač turint mintyse, kad sovietiniais metais žmonės neturėjo daug rūbų, todėl turimus pasaugodavo.
„Dezodorantų nebuvo. Buvo kažkoks skystis „Odoreks“, bet jis nelabai padėdavo. Aišku, žmonės buvo švarūs, bet vis tiek prakaituodavo. Tai būdavo tokie pažastinukai. Tą pažastinuką įsisiuvi į drabužį, vėliau juos keiti, skalbi“, – pamena Rasa.
Moterys labai dažnai stengdavosi gauti kokių nors priemonių „per pažįstamus“. Pavyzdžiui, jeigu kažkas išvykdavo į Sovietų Sąjungai nepriklausiusias Lenkiją ar Vokietijos Demokratinę Respubliką ir ką nors parveždavo, tai paskui prekiaudavo turguose. Turguose prekes perpardavinėjančios moterys buvo vadinamos spekuliantėmis. Pas jas žmonės apsirūpindavo prekėmis, kurių parduotuvėse nebūdavo. Lietuvos gyventojai taip pat vykdavo apsipirkti į Latviją, nes ten veikė kosmetikos gamykla „Dzintars“.
„Dzintars“ turėjo labai plačią produkcijos skalę – gamino ir kvepalus, ir plaukų laką, ir nagų laką“, – pamena J. Mačiulienė.
„Natūralaus grožio“ konceptas pagal sovietus
Žurnale „Allure“ publikuotame Niree Noel straipsnyje apie moterų grožio konceptą sovietiniais metais pasakojama, kad Sovietų Sąjungoje viešai buvo stengiamasi pabrėžti natūralų grožį, o žurnalai „Rabotnica“ („Darbininkė“) arba „Krestjanka“ („Valstietė“) nuolat dalindavo odos priežiūros, siuvimo ir mezgimo patarimus. Šie leidiniai dažnai pabrėždavo, kad dekoratyvinės kosmetikos naudojimas nėra patriotiška.
1999 m. išleistoje tyrėjos Lynn Attwood knygoje „Creating the New Soviet Woman“ („Kuriant naują sovietinę moterį“) teigiama, jog kosmetikos naudojimas, pagal žurnalo „Rabotnica“ straipsnius, buvo laikomas „nebūtinu ir net žalingu, nes užkimšdavo poras, sugadindavo jaunų merginų odą, jos prarasdavo jaunystę bei natūralią odos spalvą“.
