Po Rytų Europos perlu laikyto Tytuvėnų bažnyčios ir vienuolyno ansamblio gaisro skaičiuojami ne tik milžiniški nuostoliai. Iš degėsių krūvos išlenda vis nauji šokiruojantys faktai.
Nei tvarkos, nei muziejaus
VL jau rašė, kad gaisras Tytuvėnų šventovėje apnuogino tiek problemų, kad net specialistai kol kas nesiryžta garsiai svarstyti jo priežasčių. Ar tai tik netvarkos pasekmės, ar piktavalio rankų darbas? O gal viskas kartu, nes, kaip sako žvejai, sėkmingiausia žvejonė drumstame vandenyje?
Šiandien žinoma, kad vertybės į Tytuvėnus buvo suvežtos be paveldosaugininkų leidimo ir žinios. Patalpa, skambiai vadinta sakralinio meno muziejumi, iš tiesų tebuvo niekieno nesaugoma ekspozicijų salė. Šiaulių vyskupas nurodė iš vyskupijos bažnyčių surankioti vertybes, o agronomės išsilavinimą teturinti muziejaus vadovė (kuri buvo ir valytoja, ir gidė, ir prižiūrėtoja už minimalią algą) ne tik neįkainojamas, bet ir neapdraustas vertybes pati suvežiojo automobiliuku į tariamą muziejų. Kiek jų atvežta, neaišku iki šiol, nes nėra inventorinės knygos, kultūros vertybių sąrašo. Neįkainojamos vertybės buvo eksponuojamos vienintelėje visame vienuolyne medines lubas turėjusioje patalpoje, iš kurios, pasirodo, buvo net kopėčios į palėpę. Būtent čia ir buvo gaisro židinys.
Apie nesuveikusią ir tik dėl akių įrengtą signalizaciją, apie užrakintas muziejaus duris gaisro metu, kol dar buvo galima išgelbėti vertybes, jau daug rašyta. Rašėme ir apie tai, kad vienuolyne veikė nelegali maitinimo įstaiga, vietinių vadinama „Tytuvėnų stikliais“.
Socialdemokratų bažnyčia
Vis labiau žmonėms stebintis, kaip galėjo klestėti tokia netvarka po bažnyčios stogu ir vis garsiau klausiant, ar tikrai niekas nežinojo tikrosios pražuvusių vertybių kainos, it perkūnas driokstelėjo žinia – Tytuvėnų vienuolynas su bažnyčia ir net tvoromis priklauso nebe Katalikų bažnyčiai, o socialdemokratų vadovaujamam Tytuvėnų piligrimų centrui. Bažnyčia praėjusią vasarą perduota centrui pagal panaudos sutartį.
Apie šį kultūros paveldo objekto perleidimą aplinkosaugininkai teigia nieko nežinoję. Pasak Kultūros paveldo departamento (KPD) Šiaulių teritorinio padalinio vedėjo Ryčio Budrio, įstatyme vienareikšmiškai nurodyta, kad perduodant paveldo vertybes privalu informuoti KPD.
Deja, Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio oficialiai įgaliotas Tytuvėnų klebonas Rimantas Žaromskis pasirašė perdavimo sutartį. Pagal ją panaudos gavėjas įsipareigojo mokėti mokestį už patalpų eksploatavimą, komunalines ir ryšių paslaugas. Bet piligrimų centro direktorius Pranas Jurkaitis žurnalistams tvirtino, jog centras už bažnyčios išlaikymą nemoka.
Apgalvoti žingsniai
Bažnyčios perdavimas buvo kruopščiai suplanuotas. 2008 m. į Tytuvėnų piligrimų centro dalininkų susirinkimo darbotvarkę buvo įtrauktas klausimas „Dėl Tytuvėnų vienuolyno ir bažnyčios panaudos teisių suteikimo viešajai įstaigai“. (VĮ dalininkai (arba valdytojai) yra socialdemokratų valdoma rajono savivaldybė, Šiaulių vyskupija ir Tytuvėnų parapija.) Pirmuoju smuiku grojo Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktorius Zenonas Mačernius, kuris dar 2007 m. pavasarį, kai buvo nuspręsta steigti Tytuvėnų piligrimų centrą, dirbo vicemeru.
Pasak opozicijos atstovų, Z.Mačernius apie porą metų vadovavo dalininkų susirinkimams, dėliojo antspaudus ant finansinių ir kitokių su VĮ susijusių dokumentų, nors tam neturėjo jokių įgaliojimų. Dalininkų susirinkime Z.Mačernius balsavo ir dėl naujo piligrimų centro ūkinės dalies vedėjo etato įsteigimo, kuris atiteko jo partijos bičiuliui P.Jurkaičiui. Buvo manoma, kad P.Jurkaitis ruošiamas piligrimų centro vadovo kėdei, nes tuometinė centro vadovė turėjo išeiti motinystės atostogų.
Sunkmečiu buvo padidintas būsimos mamytės atlyginimas, tačiau ne dėl didesnių motinystės išmokų. Z.Mačernius netrukus savo parašu tvirtino sprendimą direktoriumi paskirti ūkio dalies vedėją P.Jurkaitį bei mokėti jam direktoriaus atlyginimą.
Kaip savam dvare
Pasakojama, kad partijos bičiuliai po bažnyčios bei vienuolyno skliautais tvarkėsi kaip savame dvare, prieš tai pasirūpinę, kad jų gyvenimo nedrumstų tikrintojai. Nors piligrimų centro įstatuose numatyta finansinės veiklos auditą atlikti kiekvienais metais, dalininkai nusprendė, jog audito nereikia. Protokole liko Z.Mačerniaus žodžiai, kad auditui centras neturi lėšų.
P.Jurkaičiui tapus piligrimų centro vadovu, rajono tarybos opozicija sukruto, tačiau jų balsų neužteko pakeisti balsų dauguma priimamų sprendimų. Tarybos narys pedagogas Egidijus Ūksas pririnko storą segtuvą dokumentų, įrodančių, kaip socialdemokratai tvarkėsi piligrimų centre. Štai keletas pavyzdžių: pernai birželį rajono taryba piligrimų centrui papildomai leido skirti 15 tūkst. Lt.
Po kiek laiko opozicijai ėmus domėtis, kam tie pinigai buvo panaudoti, paaiškėjo, jog nupirkta 50 kub. m malkų už 8 740 Lt, už 1 kub. m buvo sumokėta 174,8 Lt, nors tuo metu jų kaina buvo apie 100 Lt. Malkomis Tytuvėnuose prekiauja ir P.Jurkaitis. Arba štai rajono taryba skyrė pinigų knygoms, o P.Jurkaitis pripirko dviračių, kurių net naudoti negalėjo, nes nebuvo patvirtintos nuomos kainos. Net už daugiau nei 6 000 Lt buvo sukurtas Tytuvėnų piligrimų centro tinklalapis, o jame atsirado P.Jurkaičio asmeninio baidarių nuomos verslo reklama.
Kas bažnyčios viršininkas
Paaiškėjus šokiruojančiai tiesai, kad bažnyčia su visais angelais perduota socialdemokratų valdomam piligrimų centrui, tytuvėniškiai ironizavo, jog dabar pirmiausia reikėtų rinkti aukas ne bažnyčios atstatymui, o P.Jurkaičio sutanai. Ir prieš suklumpant prie klausyklos esą reikėtų atidžiau pažvelgti, kam ketini nuodėmes išpažinti. Pagal perdavimo sutartį išeitų, kad P.Jurkaitis arba pats turėtų teikti bažnytines liturgijos paslaugas, arba įdarbinti kleboną.
Neironizuojame, nes ir patys patyrėme, kas bažnyčios viršininkas: kai vasario 6-ąją į Tytuvėnus, nebodami speigo, atbarškėjo KPD, Kultūros ministerijos atstovai, rajono vadovai, būrelis žurnalistų, kad nurodytu laiku susitiktų su vyskupu E.Bartuliu, P.Jurkaitis jiems perdavė, jog „jo Ekscelencija prašė palaukti“. Laukę apie porą valandų, aukšti pareigūnai teiravosi klebono, gal šis žinąs, kiek dar teks laukti. Klebonas atsakė, kad jis apie tai neinformuotas. Dar po geros valandos, kai nepageidaujami svečiai išsiskirstė, P.Jurkaitis priėjo prie mero ir, girdint klebonui, perdavė, jog vyskupas prašė truputį luktelėti, jis jau esąs čia pat, Pakapę pravažiavęs.
Gaisro nuniokotam Tytuvėnų vienuolyno ir bažnyčios ansambliui žmonės aukoti pinigines lėšas pradėjo dar nelaimės dieną. Bet jie atsisakė aukoti Tytuvėnų piligrimų centrui. Tuomet buvo raginama aukoti į bažnyčios sąskaitą.
Prie ES piniginės
Kai viskas tapo žinoma žurnalistams bei visuomenei ir slėpti nebebuvo prasmės, klebonas R.Žaromskis pripažino, jog bažnyčia perleista VĮ siekiant pritraukti ES lėšų remontui. ES fondai pinigų bažnyčių remontams neduoda, o viešosioms įstaigoms duoda. Tačiau vyskupas E.Bartulis neigė bažnyčios perdavimo faktą. Girdi, perduotas vienuolynas, o ne bažnyčia. Deja, dokumentai rodo ką kita. Išeitų, jog dėl pinigų net Bažnyčia gali eiti su velniu obuoliauti? Gal ir Dievą galima bankui įkeisti?
Piligrimų centro „generolas“ Z.Mačernius nesijaučia ką nors negerai padaręs, neigia savivaldybei atstovavęs be įgaliojimų. Jis teigė, kad būtų protinga atsisakyti P.Jurkaičio, kuriuo žmonės nepasitiki, bet jis esąs niekuo dėtas. Laukta mero Kosto Arvasevičiaus sprendimų, bet tai daryti gali tik dalininkai. Savivaldybė tik viena iš trijų, todėl nenorėtų griežti pirmuoju smuiku. Sprendimą lemtų vyskupija ir Bažnyčia. O Šiaulių vyskupija į kalbas nesileidžia. Sako, apsispręsta riboti informaciją.
Nijolė Petrošiūtė
