Kiek vėliau tą pačią dieną jis su grupele kitų šauktinių buvo išsiųstas į Novosibirską tolimesniam pasiruošimui ir dislokavimui. Po devynių dienų, kaip teigė jo giminaičiai, vyras buvo nebegyvas, rašo Radio Free Europe/Radio Liberty.
„Man pasakė mano marti. Ji paskambino apsiverkusi vidury nakties ir pasakė, kad Sašos nebėra“, – sakė A. Koltuno motina, Jelena Gudo, paminėdama mažybinį Aleksandro vardą, kurį mėgo jo draugai ir artimieji.
Rusija ir toliau didina savo mobilizacijos tempus, bandydama sustiprinti karines pajėgas, kurios jau septynis mėnesius nesugeba išplėšti pergalės Ukrainoje. Kartu taip yra bandoma pagerinti Kremliaus įvaizdį. Šio proceso metu jau buvo pašaukti dešimtys, jeigu ne šimtai, tūkstančių rusų. Kol kas šis procesas išsiskiria savo chaotiškumu.
Naujai mobilizuoti kariai – Rusijoje vadinami mobikais – pasakoja, kad laukdami įsakymų, jie buvo palikti be maisto ir vandens. Vaizdo įrašuose matyti logistikos pareigūnai, liepiantys naujiems šauktiniams įsigyti savo įrangą, pirmosios pagalbos priemones pasiimti iš savo namų vaistinėlių ir įsidėti savo žmonų turimas moteriškos higienos priemones. Kariai pradėjo dalintis šiais vaizdo įrašais Rusijos socialiniuose tinkluose ir skųstis dėl prastų sąlygų ir neorganizuotumo.
Šis procesas taip pat pareikalavo nedidelio, bet vis augančio aukų skaičiaus. Skelbiama, kad didžioji dalis šių mirčių buvo savižudybės. Kitų, pavyzdžiui, A. Koltuno, žūtys lieka nepaaiškintos. Vyro artimieji baiminasi, kad jie taip niekuomet ir nesužinos tikrosios jo mirties priežasties.
„Mes vis dar nežinome, kas iš tikrųjų ten įvyko“, – Radio Free Europe/Radio Liberty Siberian Realities pasakojo vyro motina.
Nesupranta, kaip mirė sūnus
Kaip žurnalistams pasakojo vyro giminaičiai, A. Koltunas su žmona Galina augino šešis vaikus vieno kambario bute, kurį Galina nemokamai gavo iš valstybės, nes yra našlaitė. Keturi vaikai buvo iš Galinos pirmosios santuokos. Jauniausiajai dukrai yra 16 mėnesių.
Iš pradžių A. Koltunas dirbo apsaugos darbuotoju, o vėliau su savo motina sugebėjo susitaupyti pakankamai pinigų, kad atidarytų nedidelę batų parduotuvėlę Bratske, tai yra ant Angaros upės kranto įsikūrusiame pramoniniame mieste, kuriame gyvena apie 224 000 žmonių.
A. Koltunas yra tarnavęs kariuomenėje, buvo oro desantininkas. Dėl šios priežasties, jis buvo pakviestas į kariuomenę, nes, pagal V. Putino įsakymą, pirmiausia į tarnybą šaukiami kovinės patirties jau turintys arba rezerve esantys kariai. Į vietinį karinės tarnybos biurą pateikti savo dokumentų jis atvyko rugsėjo 25 d.
„Nenorėjau jo ten leisti, – pasakojo A. Koltuno motina J. Gudo. – Sakiau: „Sūnau, turi tokią didelę šeimą, su kuo jie bus?“ Jis sakė, kad kuo greičiau jis išvyks, tuo greičiau grįš.“
„Visos motinos turi gerai pagalvoti prieš ten išsiųsdamos savo sūnus“, – sakė moteris.
Anastasija Pestova, kuri prisistatė kaip Aleksandro šeimos draugė, pasakojo, kad visi A. Koltuno artimieji ir draugai prieštaravo vyro sprendimui eiti į tarnybą.
„Negalima sakyti, kad į armiją jis išėjo tik dėl pinigų, – žurnalistams sakė moteris. – Jiems jų nereikėjo, jie turėjo gerą, didelį automobilį. Tiek jo motina, tiek žmona, žinoma, bandė jį atkalbėti. Jos bijojo dėl jo.“
A. Koltunas paskambino savo artimiesiems iš Novosirbiko, kur jis ir kiti vyrai iš Bratsko buvo išsiųsti tolimesniam pasiruošimui ir mokymams.
J. Gudo pasakojo, kad jos sūnus į Novosibirką išsivežė apie 112 eurų, tačiau paskambinęs spalio 2 d. šių pinigų jau nebeturėjo. Pasak moters, sūnus pasakojo apie neaiškių asmenų pardavinėjamą „blogą“ degtinę, kurią šauktiniai dažnai gerdavo, nors pats teigė negeriantis.
„Bet kas po velnių ten vyksta?“, – klausė motina.
Paskambinęs sūnus atviraudavo, kad kariuomenėje tvyro „visiška betvarkė“. „Jis pasakojo, kad ten visi slampinėja iš vienos vietos į kitą, kad visi jie yra girti ir kad jiems niekas nedavė jokių uniformų ir jokio maisto“, – teigė J. Gudo.
„Jis pasakojo, kad valgo tik tai, ką atsivežė iš namų. Kaip tokie dalykai gal vykti kariuomenėje?“ – klausė moteris.
Pasak jos, spalio 3 d. sūnaus draugas, kuris buvo mobilizuotas kartu su juo, per susirašinėjimų programėlę „WhatsApp“ atsiuntė jiems nuotrauką iš Novosibirsko, kurioje matyti ant betono sėdintis, iš skausmo susirietęs greitosios medicinos pagalbos belaukiantis A. Koltunas.
„Jam neseniai diagnozavo išvaržą, bet jis tikėjo, kad tai nepadės jam išvengti tarnybos. Jam tokie dalykai nerūpėjo. Bet negaliu patikėti, kad mobilizacijos metu nebuvo jokios medicininės komisijos! Jiems nebuvo atliktos net pačios paprasčiausios medicininės patikros“, – skundėsi moteris.
J. Gudo pasakojo, kad nei ji, nei jos marti Galina negavo jokio oficialaus pranešimo, užuojautos ar paaiškinimo iš kariuomenės vadovybės.
Motina teigia, kad karininkai joms tepasakė, jog vyro palaikai iš Novosibirko į Bratską bus grąžinti spalio 10 d. ir pateikė beveik 3000 eurų sąskaitą už kūno transportavimą.
Ji pasakojo, kad šias išlaidas pasisiūlė kompensuoti miesto savivaldybė.
„Mes vis dar negavome mirties liudijimo. Panašu, kad jį ištiko širdies smūgis, bet jis neturėjo jokių širdies problemų“, – pasakojo moteris.
„Kaip taip įmanoma? Juk čia mobilizacija“, – sakė motina.
„Jis pats nebepaėjo“
Mirtys dėl nelaimingų atsitikimų ar kitų priežasčių yra retas reiškinys tarp mobilizuotų vyrų, bet tokie atvejai skaudžiai paveikia kitų karių šeimas, didina nepasitikėjimą sistema bei abejones dėl karo Ukrainoje.
Rugsėjo pabaigoje 44-erių Denis Kozlovas pateko į pirmąją mobilizuotų vyrų grupę iš savo apygardos centriniame Čeliabinsko regione. „Mes nesipriešinome šiam planui, nes Denisas nuo vaikystės svajojo tarnauti kariuomenėje. Jis baigė Čeliabinsko tankų mokyklą, kurį laiką tarnavo Ulan Udėje“, – žurnalistams pasakojo jo motina Zoja.
D. Kozlovas turėjo vieno kelio kremzlės traumą, tačiau nenorėjo pasirodyti kaip vengiantis tarnybos. Taigi, kaip pasakojo jo motina, jis nuvyko į karo tarnybos biurą, kur ketino pristatyti savo medicininius dokumentus.
„Tačiau ten nebuvo jokios medicininės komisijos. Jis buvo įsodintas į autobusą kartu su visais savo medicininiais dokumentais, – pasakojo moteris. – Mes manėme, kad medicininė komisija užbaigs visą tai ir išsiųs jį atgal namo.“
Po trijų dienų jis buvo grąžintas namo – greitosios medicinos pagalbos automobiliu ant neštuvų.
„Bėgau pas kaimynus, kad jie padėtų man iškelti Denisą iš greitosios. Jis pats nebepaėjo. Jis buvo sąmoningas, bet nei aš, nei mano tėvas neatpažinom jo iš karto“, – liudijo moteris.
Neilgai trukus, D. Kozlovas mirė. Kaip įtaria jo motina, ši mirtis nebuvo natūrali.
„Kai jis buvo parvežtas namo, jo nosis buvo sulaužyta. Tai matė visi kaimynai. Visas pilvas buvo mėlynas. Esu įsitikinusi, kad ten jis buvo labai žiauriai sumuštas. Bet dabar negaliu nieko įrodyti! Čia gyvenu visą savo gyvenimą, todėl žinau, kaip jie „tirs“ šį įvykį“, – tikino D. Kozlovo mama.
„Neturiu jokio popieriaus lapo, įrodančio, kad mano sūnus buvo sumuštas ir mirė ne dėl ligos“, – aiškino ji. Spalio 3-iąją, praėjus trims dienoms po jo grįžimo, D. Kozlovas buvo palaidotas amžinam poilsiui.
Putinas pabandė vaizduoti supratingą lyderį
Rugsėjo 26-ąją, praėjus vos penkioms dienoms po pranešimo apie mobilizaciją, dažnėjant pranešimams apie chaotiškas procedūras bei visuomenės protestus, V. Putinas viešai pripažino, kad procesas turi savo problemų.
„Šios mobilizacijos eigoje kyla daug klausimų, bet visos klaidos turi būti ištaisytos ir mes turime nebekartoti jų ateityje“, – susitikime su savo Saugumo taryba sakė Rusijos prezidentas.
„Pavyzdžiui, aš galvoju apie daugiavaikių šeimų tėvus, žmones, kenčiančius nuo lėtinių ligų, bei tuos, kurie jau yra per seni tarnauti“, – kalbėjo V. Putinas.
