Kaimo parduotuvės išgyvena sunkius laikus. Jaunimas emigravo užsienin, daugelis kaimo žmonių dirba mieste ir apsiperka nuolaidas siūlančiuose miesto prekybos centruose. Pagrindiniai pirkėjai lieka tik iš kaimo neišvykstantys senoliai ir darbo dienos pabaigos (ir pradžios) be alaus butelio neįsivaizduojanti darbo liaudies dalis.
Tiek ryte, tiek vakare paklausiausias – alus
Skolų išieškojimu užsiimanti bendrovė „Creditrefrom“ skelbia, kad per pastarąjį šių metų pusmetį Lietuvoje uždarytos 39 privačios kaimo parduotuvės. Tauragė – ne išimtis, mažėjant gyventojų skaičiui kaimuose sėkmingai veikia tik mažmenine prekyba užsiimančių tinklų parduotuvės.
Prieš trejus metus Mažonuose savo gyvavimą bankrotu baigė „Lisela“, ją pakeitė „Molupio ir Ko“, veikiančio kartu su prekybos įmonių aljansu „Aibė“, parduotuvė. Nors gyvenvietės centre esančios parduotuvės patalpos nedidelės, asortimentas gana platus: nuo ausų krapštukų iki keliasdešimt litų kainuojančio brendžio. Net ir pieno galima įsigyti, nes, anot pardavėjos Saulės, Mažonuose nėra ūkininkų, kurie juo prekiautų.
Pagrindiniai pirkėjai, žinoma, yra automobilių nevairuojantys (ir į miesto parduotuves nevykstantys) senoliai, darbingo amžiaus žmonės, kaip sako pardavėja, apsiperka prekybos centruose, o į „Aibę“ užsuka tik ko nors skubiai pritrūkę (pomidorų padažo, cukraus, acto). Žinoma, yra tokių, kuriems kas dieną iki pilnos laimės pritrūksta alaus. Jie, anot pardavėjų Saulės ir Reginos, – dažniausiai užsukantys pirkėjai. Poreikis toks didelis, kad „ištroškusieji“ pardavėjas pasitinka ateinančias į darbą prieš aštuntą.
– Mes alkoholio į „kasą mušti“ negalime iki 8 valandos. Tai jie išsirenka, susirikiuoja butelius ant prekystalio ir eina į lauką parūkyti, palaukti, kol sueis lygiai aštuonios. Vakare užsidarome po devintos, nes jiems „trėba“ (aut.past.: poreikis), ir eilutė su susidaro būtinai prieš parduotuvės uždarymą, – pasakojo pardavėja, vardu Saulė.
Paklausiausias alus, pardavėjos žodžiais tariant, „žinoma, kuo stipresnis“ – 7,5 promilės „Tornadas“ arba „Bokšto“ alus. Litras trijų litų nekainuoja.
Mums kalbantis teko stebėti, kaip apie keturiasdešimties metų vyriškis du parduotuvėje nupirktus „Forto“ alaus „Stipriausias“ butelius ištuštino stovėdamas, už parduotuvės durų. Po penketo minučių grįžo butelius priduoti.
– Turbūt iš darbo grįžta, – palingavo galva pardavėja.
Pati sau savininkė, valytoja ir pardavėja
Alus paklausiausias ir Norkaičių kaime veikiančioje Laimos Jokubaitienės parduotuvėje. Alaus litriniuose plastikiniuose tarose negali trūkti.
– Perka ir po darbo grįžtantys, ir čia dirbančių įmonių darbuotojai, ir poilsiautojai. Netoli upė, jei turistams prisireikia, tai ir užsuka, – sakė už prekystalio stovinti moteris.
Nors nuo kaimo iki Tauragės apie du kilometrus, o artimiausia „Norfa“ – už trijų, pasak Laimos, kaimui parduotuvė būtina. Pirkėjų „ne prūdai“ – nuolatinių tik apie trisdešimt (2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, čia gyveno apie 300 gyventojų).
– Esu ir pardavėja, ir savininkė, ir valytoja. Kadangi nereikia kitų darbuotojų, tai ir išsilaikau, – kas padeda išgyventi kaimo parduotuvei, aiškina L.Jokubaitienė.
Kaimo parduotuvėje ji – 19 metų. Perpirko iš tuometinio „Žemaitijos“ kooperatyvo 1998 metais už 9000 litų ir pati joje apsigyveno. Dabar vienoje buvusios prekybos salės dalyje, už sienos, įrengta moters svetainė, ten, kur buvo sandėliai – virtuvė, vonia.
Prieš perpirkdama tada dar valdišką parduotuvę už apie 80 kv. metrų patalpų nuomą per mėnesį mokėdavo po 450 litų ir dirbo, kaip ji sako, į minusą. Dabar sau minimumą užsidirba. Padeda išgyventi šioks toks antkainis (pvz. cukraus kaina parduotuvėje 4 Lt, prekybos centruose – per 3 Lt) ir iš kaimo kojos neiškeliantys vietiniai.
Kvietines kruopas perkantis septyniasdešimtmetis Alfonsas sakė, jog parduotuvėje yra visko, ko jam reikia, o ypatingiems poreikiams vyras „kooperuojasi“ su į miestą važiuojančiais kaimynais, bet retai. Jo pati drabužių gali įsigyti iš retkarčiais į Norkaičius užsukančių iš nuosavų automobilių dėvėtais drabužiais prekiaujančių miestiečių. Sako, anksčiau į kaimą užsukdavo lengvasis automobilis, iš kurio moterytė „Utenos trikotažo“ kojines pardavinėjo.
Pagrindiniai pirkėjai baigia išmirti
Teko ir Gaurėje pastebėti skelbimą, pranešantį, kad tam tikrą dieną tam tikru metu kaime bus prekiaujama pėdkelnėmis, kojinėmis, apatiniais, sportinėmis kelnėmis, žodžiu, būtiniausiu trikotažu – atveža prekybininkai iš miesto. O miestelio centre, prie bažnyčios įsikūrusios parduotuvės (A.Juciaus įmonės „Agirija“) savininkė Stefa Juciuvienė sakė prekyboje turinti ir vinių, ir kirvių, tačiau prekyba eina sunkiai, ir per dešimtį prekybos metų – kuo toliau, tuo blogiau.
– Jauni emigravo, o pagrindiniai pirkėjai baigia išmirti. Va buvo savaitė, kai vieną dieną Gaurės bažnytėlėje, kitapus kelio, buvo laikomos mišios už nuskendusį Kunigiškių gyventoją. Kitą dieną pasimirė žmogus iš Gauraičių, trečią dieną – iš Baltrušaičių, – dėstė trijuose Tauragės rajono kaimuose (Gaurėje, Kunigiškiuose ir Baltrušaičiuose) parduotuves turinti moteris. Pernai Gaurėje dar buvo dvi parduotuvės, tačiau nuosavame name veikusioji bankrutavo.
Trijuose rajono kaimuose – minėtuose Mažonuose, Lauksargiuose ir Lomiuose – parduotuves „Aibė“ turintis „Molupis ir ko“ (bendradarbiaujantis su įmonių aljansu „Aibė“) prekyba nesiskundžia. Sako, jei kas pasiūlytų patalpas, sutiktų „Aibių“ įkurti ir dar keliuose kaimuose.
– Palyginus su pernykšte liepa, šiemet pardavimai išaugo, – sakė Biruta Cibitienė, „Molupis ir Ko“ direktorė prekybai.
„Agirijos“ vadovė tokią konkurentų sėkmę paaiškina gerai išvystyta logistika.
– Jie perka dideliais kiekiais iš tiekėjų ir gauna dideles nuolaidas. O pas mane atvažiuoja vadybininkas, priima užsakymus, kaina atitinkamai didesnė, – sakė S.Juciuvienė.
Margarita PŪDŽIUVIENĖ
