Kodėl tu toks durnas?

Kad gyvename sovietmečiu, nieks nenuginčys. Pati žemiausia grandis - seniūnija su seniūnu-kunigaikščiu priešakyje - tai ankstyvųjų viduramžių, kai amatininkai, apsigyvenę prie žemvaldžių pilių, dar nebuvo įšsikovoję savivaldos, analogas. Apie partinį valdymą geriau burnos neaušinti. Man įdomus lyginimas su Lenkija. Prieš dešimtmetį labiausiai korumpuotos buvo Latvija ir Lenkija. Šiai dienai lyderystę perėmė Lietuva, visose kaimynėse ta hidra mažėjo, vienintelėje Lietuvoje augo. Priminsiu du Lenkijos valdymo faktus. Pas juos seimo ombutsmenas gali nušalinti bet kurį teisėją, prokurorą, perduoti juos teismui. Pas mus seimo kontrolierius - tai dekoracija. Jo sprendimai turi "rekomendacinį pobūdį". Antra Lenkijoje pensijos dvigubai didesnės už Lietuvos. Ten, kaip demokratinėje šalyje, laikomasi nuostatos, kad žmogus turi turėti normalias pajamas pragyvenimui. Sodros atitikmuo papildomas biudžeto pinigais. Nors ir pas juos skylėtas biudžetas, bedarbystė didžiulė.

Ir vėl pasirodė lankose sraksantis kuinas ir žvengiantis nesąmones. Kokia veikla Kulakauskas užsiiminėjo sovietmečiu?

Nors straipsnyje yra įdomiu minčių, bet vėl bandoma išradinėti dviratį. Dešimtys kartų yra rašyta ir pakartotoja, kad Lietuvoje nėra tikrų politinių partijų, visos jos butaforinės, „priskaldytos“ iš komunistų partijos. Kiek pavadinimų buvo galima sugalvoti, tiek partijų ir atsirado. Jos nieko neatstovauja, išskyrus pačius save, savo ir rėmėjų interesus. Todėl labai keistai skamba toks teiginys: „Nors iki užkimimo šaukiama, kad valdžia atitrūkusi nuo žmonių, bet mažai kas susimąsto, kas turi būti padaryta, kad taip nebūtų.“

Reali valdžia nebūna atitrūkusi nuo žmonių, nes jei ji valdžia — tai nuo žmonių arba žmonių valdžia. Mūsuose sava valdžia galėtų pasigirti nebent verslininkai ir tai tik stambiausi (oligarchai). Kas jie tokie, kaip atsirado, iš kokių politinių sluoksnių kilę, žino visi.

Kitaip tariant, Lietuvoje valdžia nuo verslininkų arba verslininkų valdžia ir tas „politikos rūmas“, apie kurį kalbama straipsnyje, buvo statomas ne ant demokratijos, o ant senų supuvusių komunistinės sistemos pamatų, todėl naivu kalbėti apie „tvaresnių politikos rezultatų“ pasiekimą tiek vykdant struktūrines reformas, tiek tikintis permainų savivaldoje, nes jų, paprasčiausiai, nėra kam vykdyti.

Ir tas „perdėtas įtarumas ir nepasitikėjimas kitais“, taip pat iš anų laikų, nes niekas Lietuvos politiniame gyvenime nepasikeitė, išskyrus valstybės pavadinimą, kuriame nebeliko „tarybų socialistinės“. Kuris Lietuvos pilietis pasitikėtų savivaldos reformą, kuriant savivaldybes seniūnijų pagrindu, jei kuriant daugiabučio bendrijas, jų pirmininkai, pirmiausia, pasirūpino tarnybinio automobilio įsigijimu už namo gyventojų pinigus.