Vienas radijas gavo klausimą: „Ar gali ekonominė krizė užmušti dvasinę krizę?“. Radijas atsakė klausytojui: „Gali. Bet ekonominė turi būti labai stipri...“. Sunku pasakyti, ar mūsų ekonominė krizė jau pasiekė tokį lygį, kad galėtų užmušti aną, bet turėkime vilties, kad Kubiliui pavyks per savo kadenciją šia garbingą misiją atlikti ir nereikės jos perduoti kitiems, kaip Kirkilas perdavė „Sodros“ biudžetą.
Daug kam iš tų, kurie net per ekonominę krizę dar sugeba leisti sau pamąstyti ir apie dvasinę, atrodo, kad pastaroji kyla ne iš mamos ar mokytojos, o iš valdžios. O žinome, kas valdžios dvasią, moralę, etiką gano ir kas nustato, atrišinėja ar kapoja susipynusius politikų interesų mazgus. Salamakino komisija.
Taip visi ir vadina, nes pono Algimanto padorumą jau ne pirmą kadenciją pastebi net skirtingomis spalvomis mūsų gyvenimą matantys politikai. Ir patiki jam savo moralę...
Jis - tarsi piemuo. Prašome neįsižeisti, mielas Algimantai, piemuo yra tas žmogus, kuris gano aveles ir avinus... Kalnuose tai garbingiausia profesija... O Seimas - irgi kalnas, kurį patys be didelio noro susipylėme savo širdyse...
- Gerbiamas ganytojau Algimantai Salamakinai, abiejų krizių ištikti žmonės mane jau beveik įtikino, kad daugumos mūsų dvasinių bėdų židinys yra politikai, vieni sąmoningai, kiti visai to nenorėdami mums primetantys savo moralę. O kur susirenka didžiausios politikų ydos? Pas jus. Jūsų vadovaujamoje Seimo etikos komisijoje. Ar sunku ganyti?
- Kad mes dažnai visai ne tuo užsiimame. Mėnesį svarstome - gali dainuot Seimo narys ar ne. Didžiausia, matote, Seimo ir net valstybės problema. Tarsi neturėtume kitų rimtų klausimų. Prasideda kažkoks diskusijų klubas...
O šiaip komisijoje šiuo metu dirbti tapo kur kas lengviau. Anksčiau viešųjų ir privačių interesų deklaracijos irgi buvo, tačiau kažkokios kreivos, šleivos...
Dabar Seimo narys privalo deklaruoti visus savo interesus ir finansus. Jeigu jis ką nors brangesnio įsigijo, turi deklaruoti. Ir kiekvieną kartą mes galime pažiūrėti, yra ar nėra kokių nors pažeidimų. Aišku, jeigu jis viską sąžiningai deklaruoja. O jeigu neteisingai, žiniasklaida vis tiek suranda. Ir mes visada tokius dalykus galime svarstyti.
- Bet visas mūsų gyvenimas yra interesai. Aplinkui mus, ypač aplink jus, vieni interesai. Natūralu, kad toje interesų jūroje labai lengva paklysti. Vietoje kompaso Seimo narys gauna interesų deklaraciją, ją užpildo ir jau lyg mažiau pagundų nukrypti nuo teisingo kurso. Bet deklaracijos pildomos kartą per metus, o naujų interesų gali rastis ir kartą per mėnesį. Net kasdien... Seimo narys, pildęs deklaraciją prieš pusę metų, galbūt net nesapnavo, kad vienoks ar kitoks gundantis jam kils interesas. Ir jo niekas neapkaltins, kad iš anksto to intereso neįrašė.
- Pirmiausiai jūs galite deklaraciją papildyti...
- Nejuokinkite, mielas Algimantai. Šiandien pas Seimo narį atėjo kažkokie gudruoliai, pripūtė galvon vėjų... Tai jis iš karto lėks tų vėjų deklaruoti? Taip Seimo nariai pusę kadencijos prasėdėtų vien prie deklaracijų. Be to, neužmirškime, kad daug Seimo narių turi ne vien privačių ir viešųjų interesų. Yra dar pusiau privatūs ir pusiau viešieji interesai. Tai partijos ar rinkimų finansavimo interesai. Pastarieji itin „padeda“ demoralizuoti visuomenę.
- Nei galiu patvirtinti, nei paneigti, tačiau įsivaizduokime, kad kažkuri firma finansavo kai kurias partijas ir už tai gavo ministro portfelį.
Jeigu taip yra iš tiesų, o daug verslininkų mano, kad yra, tai verslininkus verčia manyti ir net garsiai sakyti: „Kuriems velniams aš čia turiu arti, dirbti, geriau investuosiu į politiką, nusipirksiu privilegijų, „subankrotinsiu“ savo konkurentus ir turėsiu monopolį. Man tik reikia papirkti partijas“. Ar ne geriausia investicija? Todėl aš visą laiką esu už tai, kad partijas finansuoti turi valstybė.
Būtina atsisakyti fizinių ir juridinių asmenų finansavimo. Nes tai yra papirkinėjimas.
- Jūs jau penkta kadencija Seime. Visko daug matėte. Pabandykite atsakyti į tokį klausimą: kokius turtus Seimo narys gali susikrauti per kadenciją?
- Pamenu pirmąją kadenciją.
Mano šeima gyveno Kėdainiuose, o aš - Vilniuje. Gyvenome nuo algos iki algos. Atlyginimas buvo palyginti nedidelis, išlaidų buvo gerokai daugiau. O jau 2000-2004 m. kadencijoje atlyginimas pasidarė padorus ir jau buvo galima gyventi laisvai ir šį tą susitaupyti. Bet turtų iš to tikrai nesusikrausi. Reikėjo, žinoma, padaryti vieną elementarų žingsnį. Reikėjo normaliai paskelbti, kiek tas Seimo narys iš tiesų gauna.
Dabar atrodo, kad mes slėpėme visa tai nuo tautos. O dabar viena žiniasklaida sako, kad Seimo nario atlyginimas 11 tūkstančių, kita - kad 12, trečia - kad 13... Vieni skelbia su atskaičiuotais mokesčiais, kita - su neatskaičiuotais. Po tokių publikacijų grįžti namo, o žmona klausia: kur tu pinigus dedi? Reikėjo pasakyti aiškiai. Kol nesusimažinome, Seimo nario alga buvo 8220 litų. Dabar, kai susimažinom, - 7005.
- Atskaičius mokesčius?
- Atskaičius. Aš kalbu - kiek į kišenę. Mūsų, lietuvių, tauta pripratusi sakyti tai, ką gavo į kišenę.
- Tuomet klausimėlis apie kišenę. Ar nebandėte kada paskaičiuoti, kiek per penkias jūsų kadencijas į Seimą atėjo normalių žmonių, o kiek milijonierių? Arba, kad būtų paprasčiau, kiek į Seimą atėjo milijonierių ir kiek iš jo išėjo.
- Nežinau, tikrai neskaičiavau. Aš nesu prieš turtingus žmones. Noriu pasakyti labai griežtai: jeigu žmogus užsidirbo sąžiningai - puiku. Gerai, kad jis turtingas. Bet jeigu jau esi Seimo narys, profesionalus politikas, tai savo biznelius padėk į šalį.
P.S. Turiu skaitytojui prisipažinti, kad kalbėdamasis su Algimantu Salamakinu pats susipainiojau savo privačiuose ir viešuosiuose interesuose. Todėl dabar juos deklaruosiu.
Buvau numatęs komisijos pirmininko paklausti: „Ar nemanote, kad reikia nedelsiant paleisti Seimo Etikos ir procedūrų komisiją, nes ji nieko negali?“
Nesiryžau paklausti. Per daug padorus man pasirodė Algimantas Salamakinas, kad versčiau jį išsisukinėti ir bandyti nepasakyti nei taip, nei ne.
Tad esu priverstas pats atsakyti į savo klausimą. Ir atsakyti klausimu: „Ar žinote, kaip nustatyti, kiek komisijos narių dalyvavo viename ar kitame posėdyje ir kiek jų buvo iš valdančiųjų, o kiek iš opozicijos? Ogi pagal balsavimo rezultatus“.
Imkime pastaruosius komisijos posėdžius.
„DĖL SEIMO NARĖS DONALDOS MEIŽELYTĖS-SVILIENĖS VEIKSMŲ VERTINIMO“. Valdantiesiems priklausančią Donaldą Meiželytę-Svilienę pripažino nusidėjusia 5, nepripažino - 4 (dalyvavo 5 komisijos nariai nuo opozicijos).
„DĖL SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTRO SEIMO NARIO RIMANTO JONO DAGIO VIEŠŲ PASISAKYMŲ“. Balsavimo rezultatai: valdantiesiems priklausantį Rimantą Dagį pripažino nusidėjusiu 5, nepripažino – 4 (dalyvavo 5 komisijos nariai nuo opozicijos).
„DĖL SEIMO NARIŲ ATLIKTO PATIKRINIMO LIETUVOS NACIONALINIAME OPEROS IR BALETO TEATRE“. Valdančiuosius Aureliją Stancikienę ir Kazimierą Uoką pripažino nusidėjusiais - 5, susilaikė nuo pripažinimo - 5 (dalyvavo 5 komisijos nariai nuo opozicijos).
Tai kas nulemia balsavimo rezultatus: Seimo narių nusidėjimo ir nekaltumo laipsnis, o gal balsuoti atėjusių komisijos narių priklausymas opozicijai ar valdančiajai daugumai? Ar mums tokia komedija reikalinga?
Ir ar mums reikalingas, kalnų žargonu šnekant, toks avinų ir avelių ganymas.
Ferdinandas Kauzonas
