Lietuvos premjeras A. Kubilius praeitą savaitę vėl išreiškė norą kuo greičiau įsivesti eurą ir vis dar tikisi tai padaryti 2014 metais.
Suprantama, įsivedusi eurą, Vyriausybė dar kartą įrodytų savo buvimą Europos Sąjungoje ir kuo artimesnio integravimosi užsidegimą. Tačiau ar verta mums įsivesti ir taip jau sirguliuojantį eurą. Nenoriu būti pranašu, bet, atrodo, euro valiuta artimiausiu metu pati patirs transformaciją, kaip ją jau patiria visa Europos Sąjunga krizės akivaizdoje. Vėluoja europinės išmokos, o visai neseniai dėl keistų reikalavimų (kartu ir lietuvių žioplumo) netgi buvo „užtrumpintos". Reikalavimai nuolatos griežtėja, kartais privesdami iki absurdų, kai projektui įgyvendinti sunaudojama koks penktadalis pastangų, o visa kita - laikas ir pastangos skirtos projektų rašymui bei ataskaitoms.
Galbūt, kaip ir stojant į Europos Sąjungą, galėtume organizuoti referendumą dėl euro įsivedimo. Juk litas istoriškai buvo mūsų vertybė, kurio stiprumu didžiavomės, bet dabar jau jo nebereikia? Juk tai vienas paskutinių mūsų savarankiškumo atributų (jei dar liežuvis apsiverčia dabartinėje Lietuvoje kalbėti apie Nepriklausomybę). Tie, kurie dabar šalies valdžioje, manau, pakankamai gerai gyveno ir Sovietų Sąjungoje, o atsiradus europiniam dariniui, puikiai gyvena iš europinių lėšų.
Deja, dauguma Lietuvos žmonių geru gyvenimu Europos Sąjungoje pasigirti negali. Tuo metu, kai visa Europa skolinosi ir finansavo ekonomikos augimą ar bent stabilumą nekarpydami socialinių garantijų ir atlyginimų, tai Lietuva, kaip ir kitos vargingesnės ES šalys rytinėje dalyje, karpė žmonių atlyginimus, kol galiausiai vos ne pusė šalies gyventojų ėmė gyventi žemiau skurdo ribos. O tada trinktelėjo kaip perkūnas - ES lėšos ateityje bus skirstomos pagal jų dabartinius BVP (angliškai - GDP). Taigi tos, kurios skolinosi iš šalies, laimėjo daugiau nei tokios šalys kaip Lietuva, kuri atiminėjo iš savo gyventojų. Ir kai su kokiu nors Vakarų europiečiu pakalbi apie uždarbius ar pensijas, pastebi jų veiduose nuostabą ir sumišimą - kaip galima išgyventi iš 200 eurų pensijos (kai vien už buto šildymą šaltaisiais mėnesiais reikia tiek pakloti) ar už 232 eurų algą (maždaug 300 JAV dolerių), kurią gauna daugiau nei penktadalis lietuvių. O kas keisčiausia, kad lietuviai dėl tokių uždarbių nė neprotestuoja, kai, pvz., graikai gauna po kelis kartus didesnes pensijas bei algas ir kelia maištus dėl menkiausių apkarpymų.
Tačiau kaip lietuviai nesiorientuoja, kad jie turi gauti daugiau, nes kodėl už tą patį darbą Lietuvoje ir kokioje nors Danijoje atlyginimai turi skirtis penkis ar daugiau kartų, nors kitąsyk tas pats lietuvis dirba ir efektyviau. Deja, ir valdžia nelabai gaudosi, kad padidindama minimalų atlyginimą iš to laimės ir Lietuva, didėjant atlyginimams didės ir perkamoji galia, o tai skatins ekonomiką (suprantama, kažkiek ir kainas). Šalis balansuoja tarp to, kaip išgelbėti biudžetą, ir, kita vertus, vis dar svajoja apie eurą. O tam reikia, kad infliacija nedidėtų. Tačiau kainos kyla lyg ant mielių ir tai nepriklauso nuo valdžios norų: dėl JAV ir Irano politikos naftos kainos šoktelėjo į naujas aukštumas (amerikiečiai turbūt sukeltų revoliuciją, jei JAV galonas benzino kainuotų beveik 8 JAV dolerius!). Bet tokia realybė Lietuvoje. Ugnies įpylė ir Europos Sąjunga - įvairiomis europinėmis direktyvomis bei reikalavimais brangsta maistas, pradedant pieno produktais, baigiant šv. Velykų atributu - kiaušiniais, kurių kaina prieš šventes per kelias savaites pabrango bene trečdaliu ir dar žadama, kad brangs. Taigi, kainos skuba į viršų ir kartu atitolina euro įvedimo galimybę. Prisimenu, kai anuometinė valdžia žadėjo, kad eurą turėsime jau 2007 metais. Tuomet nedaug pritrūko. Manau, ir dabar pritrūksime, gal net kiek daugiau, nes krizės sąlygomis bus ypač sunku balansuoti tarp šalies gyventojų skurdinimo ir euro įvedimo kriterijų. Bent artimiausius kelis metus dėl energetinių resursų kainų šalies biudžetas patirs milžiniškus nuostolius, nes nieko gero šioje srityje nenuveikta (atominės elektrinės, jei ji bus pastatyta, lauksime dešimtmetį). O besivaikant euro dar koks šimtas tūkstančių gyventojų (miestas kaip visas Panevėžys) artimiausiu metu emigruos į užsienį. Jei jau taip gera Lietuvoj gyventi (anot premjero), kad net pavyzdžiu kelia kitoms šalims, tai kodėl tiek žmonių emigravo? Tad ar euras vertas tokios aukos?
Dar daugiau, po rinkimų į Lietuvos Seimą šių metų rudenį partijos greičiausiai apsikeis vietomis ir jau ne labiau dešinieji, o greičiausiai labiau kairieji imsis tolesnių veiksmų euro įvedimo link. Pastarieji tikrai nebus tokie uolūs „valiutos keitėjai". O tada vėl vieni kitus ims kaltinti - štai jūs to nepadarėt ar ano. Bet, manau, Lietuvai užtenka lito su fiksuotu euro kursu ir nereikia veltis į papildomus įsipareigojimus, kas lauktų patekus į euro zoną. Kodėl vargšai lietuviai su jau aukščiau minėtais minimaliais atlyginimais ir pensijomis turėtų mokėti už turtingesnių šalių klaidas ir įgeidžius. Juo labiau kad pasaulinė krizė, bankų spekuliacijos ir mūsų valdžios sprendimai jau atėmė dalį to turto, kurį anksčiau turėjome.
Pripratę, kad valdžia mumis pasirūpins, atidavę balsą per rinkimus už blogus ar dar blogesnius, lauks geresnių laikų. Tačiau žmonėms reikia gyventi čia ir dabar, juk nepasakysi, kad metams ar penkeriems palaukite su šildymo sąskaitomis ar bankų paskolomis. Neseniai buvau Estijoje. Jie šiemet įsivedė eurą ir jau pripažino, kad kainos eurais brangsta greičiau nei anksčiau. Žmonės bijo dar vienos valiutos reformos. Per dvidešimtmetį jų jau turėjom gal tris ir kiekvienąkart metų metus kaupiamas žmonių turtas nuvertėdavo (išskyrus kelis spekuliacinius laikotarpius). Tad ar verta dar kartą bandyti?
