Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
× Pranešti klaidą
„Man nuoširdžiai gaila jūsų, nes jūs, lietuviai, nykstate“
„Man nuoširdžiai gaila jūsų, lietuvių. Jūs - graži, tauri, išsilavinusi tauta. Jūs turite ir garbingą praeitį, ir puikius papročius. Labai prasminga, gili jūsų religija. Bet jūs pamiršote savo Dievą, jūs nesilaikote 10-ies Dievo įsakymų. Jūsų moterys paleistuvauja, negimdo vaikų. Jūs nebranginate savo kalbos. Jūs negerbiate savo religijos. Jūs negerbiate vyresniųjų, tėvų. Jūs piktnaudžiaujate alkoholiu, rūkalais, narkotikais. Ir jūs nykstate. Jei neatsikvošėsite, Lietuvoje greitai tapsite nacionaline mažuma. Kitos, gudresnės, sumanesnės, religingesnės, tautos jus išstums. Jūs, lietuviai, išnyksite. Daug tautų jus nori išstumti, nes Lietuvoje – labai graži gamta, puikus klimatas, nėra žemės drebėjimų, taifūnų, dykumų. Jeigu kur nors yra Rojus, tai jis būtent šiame žemės lopinėlyje prie Baltijos jūros, kuris vadinasi Lietuva. Negi šito nesuvokiate? Nejaugi jums nė motais, kad tirpstate kaip pavasarinis sniegas kalnuose?“ Kas šitaip kalbėjo? Lietuvis, latvis, katalikas? Ne. Šiuos priekaištus ištarė į septintą dešimtį įkopęs čečėnas musulmonas Vahidas Jelchojevas.
Kunigo Roberto Grigo stiprybė
Ne su visomis V.Jelchojevo mintimis galima iki galo sutikti. Tačiau jose – daug racionalaus grūdo. Net ir labiausiai prieštaringos jo mintys vertos dėmesio. Pavyzdžiui, analizuodamas viduramžių Lietuvos istoriją, V.Jelchojevas ilgai susižavėjęs pasakojo apie Vytautą Didįjį. Jis teigė, kad tai buvo nepaprastas Lietuvos valdovas. To meto Europą krėtė tarpusavio karai, kraujas ten liejosi upeliais. O Vytautas Didysis sugebėjo iki minimumo išvengti tarpusavio vaidų, sutramdyti pakėlės plėšikus. Tačiau svarbiausia, kad mokėjo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę plėsti be prievartos, be smurto. Į LDK sudėtį įeinančios tautos laikė garbe priklausyti Vytautui Didžiąjam. Iki šiol kai kurios valstybės garbina šį mūsų valdovą. Mat jis prijungtoms tautoms neliepdavo atsisakyti savų papročių, kalbos, tikėjimo, neapkraudavo nepakeliamomis duoklėmis. Esant reikalui, gindavo ir nuo totorių, ir nuo kryžiuočių antpuolių. Tuo tarpu mes patys jį kai kada nuvertiname: pavadiname ir šunsnukiu, ir grobiku. „Koks jis grobikas, okupantas, jei prijungtoms tautoms neliepdavo atsisakyti savo papročių ir kalbos?“, - gūžčiojo pečiais V.Jelchojevas. Prisimindamas gimtąją Čečėniją, V.Jelchojevas svarstė, kokio prezidento jo šaliai reikėtų. Ogi tokio, kaip mūsų kunigas Robertas Grigas. Čečėnas V.Jelchojevas labai rimtai pareiškė, kad kunigą R.Grigą, jei būtų jo valia, paskirtų Čečėnijos prezidentu. Ir R.Grigas būtų puikus Čečėnijos prezidentas. Neleistų vogti tarnautojams, neapsistatytų giminėmis, kaip šiandien įprasta Čečėnijoje. Nesileistų paperkamas, įbauginamas. Labiausiai čečėnui įspūdį palikusi R.Grigo biografijos detalė iš tarnybos sovietinėje armijoje. „Jūsų kunigas R.Grigas atsisakė duoti priesaiką okupacinei kariuomenei. Jokia represinė mašina neprivertė jo prisiekti okupantui. Man sunku įsivaizduoti, kiek spaudimo ir patyčių jam teko atlaikyti. Bet nepalūžo. Atsilaikė. Tai nepaprasto tvirtumo žmogus“, - pasakojo susižavėjęs čečėnas V.Jelchojevas. Paklaustas, ar religiniai skirtumai nebūtų didelė kliūtis, čečėnas V.Jelchojevas atsakė, kad „krikščionybė ir islamas – labai panašios religijos, kaip broliai dvyniai, todėl čia jis neįžvelgiąs jokių problemų“. Svarbiausia tai, kad preizidentas būtų sąžiningas, tvirtas. Tad V.Jelchojevas norėtų kunigą R.Grigą matyti Čečėnijos prezidentu. Čečėno žodžiais tariant, R.Grigo kandidatūrą palaikytų daug jo tautiečių. Tuo tarpu V.Jelchojevui nesuprantama, kodėl Lietuva taip nevertina saviškių. Kad ir to paties kunigo R.Grigo. „Jūs, lietuviai, kar
„Man nuoširdžiai gaila jūsų, lietuvių. Jūs - graži, tauri, išsilavinusi tauta. Jūs turite ir garbingą praeitį, ir puikius papročius. Labai prasminga, gili jūsų religija. Bet jūs pamiršote savo Dievą, jūs nesilaikote 10-ies Dievo įsakymų. Jūsų moterys paleistuvauja, negimdo vaikų. Jūs nebranginate savo kalbos. Jūs negerbiate savo religijos. Jūs negerbiate vyresniųjų, tėvų. Jūs piktnaudžiaujate alkoholiu, rūkalais, narkotikais. Ir jūs nykstate. Jei neatsikvošėsite, Lietuvoje greitai tapsite nacionaline mažuma. Kitos, gudresnės, sumanesnės, religingesnės, tautos jus išstums. Jūs, lietuviai, išnyksite. Daug tautų jus nori išstumti, nes Lietuvoje – labai graži gamta, puikus klimatas, nėra žemės drebėjimų, taifūnų, dykumų. Jeigu kur nors yra Rojus, tai jis būtent šiame žemės lopinėlyje prie Baltijos jūros, kuris vadinasi Lietuva. Negi šito nesuvokiate? Nejaugi jums nė motais, kad tirpstate kaip pavasarinis sniegas kalnuose?“ Kas šitaip kalbėjo? Lietuvis, latvis, katalikas? Ne. Šiuos priekaištus ištarė į septintą dešimtį įkopęs čečėnas musulmonas Vahidas Jelchojevas.
Kunigo Roberto Grigo stiprybė
Ne su visomis V.Jelchojevo mintimis galima iki galo sutikti. Tačiau jose – daug racionalaus grūdo. Net ir labiausiai prieštaringos jo mintys vertos dėmesio. Pavyzdžiui, analizuodamas viduramžių Lietuvos istoriją, V.Jelchojevas ilgai susižavėjęs pasakojo apie Vytautą Didįjį. Jis teigė, kad tai buvo nepaprastas Lietuvos valdovas. To meto Europą krėtė tarpusavio karai, kraujas ten liejosi upeliais. O Vytautas Didysis sugebėjo iki minimumo išvengti tarpusavio vaidų, sutramdyti pakėlės plėšikus. Tačiau svarbiausia, kad mokėjo Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę plėsti be prievartos, be smurto. Į LDK sudėtį įeinančios tautos laikė garbe priklausyti Vytautui Didžiąjam. Iki šiol kai kurios valstybės garbina šį mūsų valdovą. Mat jis prijungtoms tautoms neliepdavo atsisakyti savų papročių, kalbos, tikėjimo, neapkraudavo nepakeliamomis duoklėmis. Esant reikalui, gindavo ir nuo totorių, ir nuo kryžiuočių antpuolių. Tuo tarpu mes patys jį kai kada nuvertiname: pavadiname ir šunsnukiu, ir grobiku. „Koks jis grobikas, okupantas, jei prijungtoms tautoms neliepdavo atsisakyti savo papročių ir kalbos?“, - gūžčiojo pečiais V.Jelchojevas. Prisimindamas gimtąją Čečėniją, V.Jelchojevas svarstė, kokio prezidento jo šaliai reikėtų. Ogi tokio, kaip mūsų kunigas Robertas Grigas. Čečėnas V.Jelchojevas labai rimtai pareiškė, kad kunigą R.Grigą, jei būtų jo valia, paskirtų Čečėnijos prezidentu. Ir R.Grigas būtų puikus Čečėnijos prezidentas. Neleistų vogti tarnautojams, neapsistatytų giminėmis, kaip šiandien įprasta Čečėnijoje. Nesileistų paperkamas, įbauginamas. Labiausiai čečėnui įspūdį palikusi R.Grigo biografijos detalė iš tarnybos sovietinėje armijoje. „Jūsų kunigas R.Grigas atsisakė duoti priesaiką okupacinei kariuomenei. Jokia represinė mašina neprivertė jo prisiekti okupantui. Man sunku įsivaizduoti, kiek spaudimo ir patyčių jam teko atlaikyti. Bet nepalūžo. Atsilaikė. Tai nepaprasto tvirtumo žmogus“, - pasakojo susižavėjęs čečėnas V.Jelchojevas. Paklaustas, ar religiniai skirtumai nebūtų didelė kliūtis, čečėnas V.Jelchojevas atsakė, kad „krikščionybė ir islamas – labai panašios religijos, kaip broliai dvyniai, todėl čia jis neįžvelgiąs jokių problemų“. Svarbiausia tai, kad preizidentas būtų sąžiningas, tvirtas. Tad V.Jelchojevas norėtų kunigą R.Grigą matyti Čečėnijos prezidentu. Čečėno žodžiais tariant, R.Grigo kandidatūrą palaikytų daug jo tautiečių. Tuo tarpu V.Jelchojevui nesuprantama, kodėl Lietuva taip nevertina saviškių. Kad ir to paties kunigo R.Grigo. „Jūs, lietuviai, kar
Kun. R. Grigas arba kun. A. Zygas.
Ech, o vienintelis, atrodo, tesingas kandidatas
Minėjimą pradėjęs Lietuvos Caritas generalinis direktorius kun. Robertas Grigas trumpai apžvelgė projekto „Pagalba prekybos moterimis ir prostitucijos aukoms” nueitą kelią. Atsiliepdamas į skaudžia visuomenės žaizda tapusios prekybos moterimis iššūkį, 2001 m. Caritas pradėjo teikti organizuotą pagalbą apgaule ar prievarta įtrauktoms, prostitucijos tinklą norinčioms palikti moterims.
Didžiausią paramą kuriant Caritas pagalbos tinklą suteikė ir iki šiol teikia Vokietijos katalikų solidarumo akcija „Renovabis”. Tačiau kasmet vis daugiau paramos šiai Lietuvos Caritas darbo sričiai skiria ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, savivaldybės, glaudžiai bendradarbiaujama su teisėsaugos institucijomis. Įkurti šio Caritas projekto skyriai Kaune, Klaipėdoje, Marijampolėje, Panevėžyje, Šiauliuose, juose dirba 12 etatinių darbuotojų ir 30 jiems padedančių savanorių bendradarbių.
Per praėjusius veiklos metus Caritas pagalbos sulaukė 420 Lietuvoje ir užsienyje išnaudotų moterų. Prieš keletą metų JAV Valstybės departamentas įvertino šį Lietuvos Caritas projektą kaip vieną iš 10-ties geriausių pasaulyje, pagerbė projekto vadovę Kristiną Mišinienę „Herojaus kovoje prieš moderniąją vergiją” garbės vardu.
Kun. R. Grigas padėkojo Lietuvos vyskupams už karitatyvinių darbų palaikymą, Panevėžio savivaldybei – už reikšmingą pagalbą, skiriant projekto veiklai Savivaldybės patalpas, Panevėžio vyskupijos Caritas direktoriaus pavaduotojai Gražinai Kacevičienei bei jos kolegėms – už problemos aktualumo supratimą ir pasiaukojantį darbą.
Lietuvos Caritas generalinis direktorius kun. Robertas Grigas
“Nerimą keliantis prekybos žmonėmis suintensyvėjimas yra viena iš aktualiausių politinių, socialinių ir ekonominių problemų, susijusių su globalizacijos procesu; ji kelia rimtą grėsmę atskirų tautų saugumui ir yra tarptautinio saugumo klausimas, kurio negalima atidėlioti. Kas gali paneigti, kad šio nusikaltimo aukos visuomet yra skurdžiausi ir labiausiai apgynimo reikalingi žmonių giminės atstovai, „mažiausi” mūsų broliai ir seserys? Moterų ir vaikų seksualinis išnaudojimas yra ypač bjaurus tokios prekybos aspektas ir privalo būti pripažintas kaip esminis žmogiškojo orumo ir teisių pažeidimas”, - kunigas pagrindė Caritas požiūrį į prostitucijos aukas bei krikščionių pareigą priešintis žmogaus pavertimui preke Popiežiaus Jono Pauliaus II mintimis, išsakytomis tarptautinei konferencijai 2002 m.
Didžiausią paramą kuriant Caritas pagalbos tinklą suteikė ir iki šiol teikia Vokietijos katalikų solidarumo akcija „Renovabis”. Tačiau kasmet vis daugiau paramos šiai Lietuvos Caritas darbo sričiai skiria ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, savivaldybės, glaudžiai bendradarbiaujama su teisėsaugos institucijomis. Įkurti šio Caritas projekto skyriai Kaune, Klaipėdoje, Marijampolėje, Panevėžyje, Šiauliuose, juose dirba 12 etatinių darbuotojų ir 30 jiems padedančių savanorių bendradarbių.
Per praėjusius veiklos metus Caritas pagalbos sulaukė 420 Lietuvoje ir užsienyje išnaudotų moterų. Prieš keletą metų JAV Valstybės departamentas įvertino šį Lietuvos Caritas projektą kaip vieną iš 10-ties geriausių pasaulyje, pagerbė projekto vadovę Kristiną Mišinienę „Herojaus kovoje prieš moderniąją vergiją” garbės vardu.
Kun. R. Grigas padėkojo Lietuvos vyskupams už karitatyvinių darbų palaikymą, Panevėžio savivaldybei – už reikšmingą pagalbą, skiriant projekto veiklai Savivaldybės patalpas, Panevėžio vyskupijos Caritas direktoriaus pavaduotojai Gražinai Kacevičienei bei jos kolegėms – už problemos aktualumo supratimą ir pasiaukojantį darbą.
Lietuvos Caritas generalinis direktorius kun. Robertas Grigas
“Nerimą keliantis prekybos žmonėmis suintensyvėjimas yra viena iš aktualiausių politinių, socialinių ir ekonominių problemų, susijusių su globalizacijos procesu; ji kelia rimtą grėsmę atskirų tautų saugumui ir yra tarptautinio saugumo klausimas, kurio negalima atidėlioti. Kas gali paneigti, kad šio nusikaltimo aukos visuomet yra skurdžiausi ir labiausiai apgynimo reikalingi žmonių giminės atstovai, „mažiausi” mūsų broliai ir seserys? Moterų ir vaikų seksualinis išnaudojimas yra ypač bjaurus tokios prekybos aspektas ir privalo būti pripažintas kaip esminis žmogiškojo orumo ir teisių pažeidimas”, - kunigas pagrindė Caritas požiūrį į prostitucijos aukas bei krikščionių pareigą priešintis žmogaus pavertimui preke Popiežiaus Jono Pauliaus II mintimis, išsakytomis tarptautinei konferencijai 2002 m.
er praėjusius trylika atgautosios Nepriklausomybės metų daugybę kartų 1991-ųjų Sausio fenomenas buvo svarstytas politikos, karybos, teisės ir daugeliu kitokių požiūrių. Tačiau mums, Laisvės stebuklo liudytojams ir dalyviams, yra nepaneigiamai aišku, kad svarbiausias šiame didingame, dramatiškame ir paslaptingame vyksme buvo dvasinis, religinis matmuo. Dievo, žmogaus ir laisvės paslapties matmuo.
Sausio 13-oji iš tikrųjų buvo mažųjų pergalė, tikinčios ir mylinčios tautos pergalė prieš perdėm suracionalintą, pragmatišką ir šia prasme bedievišką mąstyseną bei fizinės jėgos politiką. Gyvenimo Viešpats iš savo gailestingumo atskleidė mums, lietuviams, ir nustebusiam pasauliui, kad istorijos vyksmas nesileidžia prognozuojamas ir lemiamas vien geopolitinių jėgų santykio, melagingos diplomatijos, galios ir pinigų faktorių. Kad šioje dažnai nešvarioje ir kruvinoje painiavoje išlieka blogio nekontroliuojama erdvė „x“, kurioje veikia kiti dėsniai, kurioje likiminį žodį taria tikėjimas, ištikimybė ir meilė, besiaukojanti iki mirties.
Dramatiškasis agresyvaus imperijos melo ir laisvės orumą atgavusio krašto susidūrimas, pasibaigęs Lietuvos sėkme, nėra vien laikinas politinės konjunktūros pasikeitimas. Tai visų pirma patirtis, turinti sutvirtinti mūsų dvasią visose žmogiškose neviltyse, išoriniuose pavojuose ir savosios visuomenės moraliniame chaose,- patirtis, teigianti, kad iš esmės niekuomet nepralaimi žmonės ir tautos, jei pasilieka ištikimi Dievo vardu bylojančiai sąžinei. Sausio 13-ojoje glūdi visų išjuoktų svajonių apie laisvę triumfas, manau, kad ir būsimos čečėnų, tibetiečių, palestiniečių teisės į nepriklausomą valstybę triumfas. Fantazuotojais laikytų partizanų bunkeriuose sapnuotos laisvos, socialinį teisingumą branginančios Lietuvos triumfas. Beprotnamiuose „gydytų” ir protingųjų kolaborantų niekintų pogrindžio spaudos leidėjų triumfas. Okupanto siūlomas privilegijas, ramų gyvenimą ir kilimą karjeros laiptais sąmoningai ir oriai atmetusių Lietuvos Katalikų Bažnyčios vaikų triumfas.
Nepaliaujamas Lietuvos suverenumo siekis atskleidžia bendražmogiškos svarbos mūsų istorinio kelio bruožą, kurį galėtume pavadinti etine kultūros kova; kova dėl kultūros ir sielos vertybių, kaip esminių tautiniam ir valstybiniam išlikimui. Vyskupo Valančiaus organizuotas sąjūdis buvo kova dėl liaudies buities kultūros. Knygnešystės judėjimas, kurio pergalę – spaudos atgavimo šimtmetį paminėsime šiemet, buvo taikus kultūrinis pasipriešinimas rusifikaciniam draudimui rašyti, spausdinti ir mokytis gimtąja kalba. Katalikiškasis „Kronikos” leidybos tinklas sovietmečiu vėlgi buvo pastangos apginti europietiškąją tikėjimo išpažinimo ir sąžinės laisvę. Visais tais atvejais Lietuvoje laimėjo kultūra, pagrįsta krikščioniškuoju asmens orumo ir tautų prigimtinių teisių supratimu – laimėjo prieš despotizmą ir totalitarizmą. Šia prasme Sausio 13-oji buvo natūrali istorinės tradicijos tąsa.
Kaip jos tąsą traktuoju ir dabartines demokratinių valstybės institucijų pastangas apsaugoti strateginės svarbos visuomenės gyvenimo sritis nuo kriminalinių santykių įsigalėjimo - santykių, užgriebiančių netgi giliau nei Konstitucijos pažeidimai ar priesaikos sulaužymas. Seimo inicijuota apkalta yra tokia pat drąsi ir teisinė raktinių valstybės struktūrų, Prezidentūros gynyba nuo vadinamosios „materščinos” dvasios, pasireiškiančios ne vien leksikonu, bet laikysena, poelgiais, žmogaus garbės ir laisvės nuvertinimu; nuo brutalios antikultūros ir antimoralios dvasios giname baltiškąją savo tapatybę. Anuomet kompromisų ir išdavysčių purvą nuplovė Sausio 13-ąją žuvusiųjų kraujas. Čia posėdžiavusi Aukščiausioji Taryba nesusvyravo prieš blogio imperijos tankus, prieš atsargią tarptautinės bendrijos poziciją ir pasiliko ištikima amžinajai laisvės svajonei. Šiandien, lemtingos mūsų apsigynimui euroatlantinės integracijos išvakarėse, ne mažiau reikšmingi labai skaidrūs, principingi, apvalantys šio Seimo sprendimai. Turėdami naujausioje tautos istorijoje ir savo asmeninėje patirtyje tokį besąlyginės Apvaizdos globos liudijimą, kaip Sausio 13-oji, tikrai galime, pasitikrindami kelio kryptį su žuvusiųjų ir gyvųjų idealistų vertybėmis, toliau drąsiai kurti nenugalėtąją Lietuvą.
Dievas teišsaugo mūsų viltį!
Kalba Lietuvos Respublikos Seimo iškilmingame posėdyje Laisvės gynėjų dienai paminėti
2003 "XXI amžius"
Sausio 13-oji iš tikrųjų buvo mažųjų pergalė, tikinčios ir mylinčios tautos pergalė prieš perdėm suracionalintą, pragmatišką ir šia prasme bedievišką mąstyseną bei fizinės jėgos politiką. Gyvenimo Viešpats iš savo gailestingumo atskleidė mums, lietuviams, ir nustebusiam pasauliui, kad istorijos vyksmas nesileidžia prognozuojamas ir lemiamas vien geopolitinių jėgų santykio, melagingos diplomatijos, galios ir pinigų faktorių. Kad šioje dažnai nešvarioje ir kruvinoje painiavoje išlieka blogio nekontroliuojama erdvė „x“, kurioje veikia kiti dėsniai, kurioje likiminį žodį taria tikėjimas, ištikimybė ir meilė, besiaukojanti iki mirties.
Dramatiškasis agresyvaus imperijos melo ir laisvės orumą atgavusio krašto susidūrimas, pasibaigęs Lietuvos sėkme, nėra vien laikinas politinės konjunktūros pasikeitimas. Tai visų pirma patirtis, turinti sutvirtinti mūsų dvasią visose žmogiškose neviltyse, išoriniuose pavojuose ir savosios visuomenės moraliniame chaose,- patirtis, teigianti, kad iš esmės niekuomet nepralaimi žmonės ir tautos, jei pasilieka ištikimi Dievo vardu bylojančiai sąžinei. Sausio 13-ojoje glūdi visų išjuoktų svajonių apie laisvę triumfas, manau, kad ir būsimos čečėnų, tibetiečių, palestiniečių teisės į nepriklausomą valstybę triumfas. Fantazuotojais laikytų partizanų bunkeriuose sapnuotos laisvos, socialinį teisingumą branginančios Lietuvos triumfas. Beprotnamiuose „gydytų” ir protingųjų kolaborantų niekintų pogrindžio spaudos leidėjų triumfas. Okupanto siūlomas privilegijas, ramų gyvenimą ir kilimą karjeros laiptais sąmoningai ir oriai atmetusių Lietuvos Katalikų Bažnyčios vaikų triumfas.
Nepaliaujamas Lietuvos suverenumo siekis atskleidžia bendražmogiškos svarbos mūsų istorinio kelio bruožą, kurį galėtume pavadinti etine kultūros kova; kova dėl kultūros ir sielos vertybių, kaip esminių tautiniam ir valstybiniam išlikimui. Vyskupo Valančiaus organizuotas sąjūdis buvo kova dėl liaudies buities kultūros. Knygnešystės judėjimas, kurio pergalę – spaudos atgavimo šimtmetį paminėsime šiemet, buvo taikus kultūrinis pasipriešinimas rusifikaciniam draudimui rašyti, spausdinti ir mokytis gimtąja kalba. Katalikiškasis „Kronikos” leidybos tinklas sovietmečiu vėlgi buvo pastangos apginti europietiškąją tikėjimo išpažinimo ir sąžinės laisvę. Visais tais atvejais Lietuvoje laimėjo kultūra, pagrįsta krikščioniškuoju asmens orumo ir tautų prigimtinių teisių supratimu – laimėjo prieš despotizmą ir totalitarizmą. Šia prasme Sausio 13-oji buvo natūrali istorinės tradicijos tąsa.
Kaip jos tąsą traktuoju ir dabartines demokratinių valstybės institucijų pastangas apsaugoti strateginės svarbos visuomenės gyvenimo sritis nuo kriminalinių santykių įsigalėjimo - santykių, užgriebiančių netgi giliau nei Konstitucijos pažeidimai ar priesaikos sulaužymas. Seimo inicijuota apkalta yra tokia pat drąsi ir teisinė raktinių valstybės struktūrų, Prezidentūros gynyba nuo vadinamosios „materščinos” dvasios, pasireiškiančios ne vien leksikonu, bet laikysena, poelgiais, žmogaus garbės ir laisvės nuvertinimu; nuo brutalios antikultūros ir antimoralios dvasios giname baltiškąją savo tapatybę. Anuomet kompromisų ir išdavysčių purvą nuplovė Sausio 13-ąją žuvusiųjų kraujas. Čia posėdžiavusi Aukščiausioji Taryba nesusvyravo prieš blogio imperijos tankus, prieš atsargią tarptautinės bendrijos poziciją ir pasiliko ištikima amžinajai laisvės svajonei. Šiandien, lemtingos mūsų apsigynimui euroatlantinės integracijos išvakarėse, ne mažiau reikšmingi labai skaidrūs, principingi, apvalantys šio Seimo sprendimai. Turėdami naujausioje tautos istorijoje ir savo asmeninėje patirtyje tokį besąlyginės Apvaizdos globos liudijimą, kaip Sausio 13-oji, tikrai galime, pasitikrindami kelio kryptį su žuvusiųjų ir gyvųjų idealistų vertybėmis, toliau drąsiai kurti nenugalėtąją Lietuvą.
Dievas teišsaugo mūsų viltį!
Kalba Lietuvos Respublikos Seimo iškilmingame posėdyje Laisvės gynėjų dienai paminėti
2003 "XXI amžius"
Matuleviciui truksta orumo. Ir jis tarska kaip bobele, sorry:)
Gerbiamas K. Cilinskai.
Autoritetas cia pat,
tai ALGIMANTAS MATULEVICIUS.
STEPONAS
Kažkas negero dedasi laisvę iškovojusioje mūsų Lietuvoje.
Jei tik kariuomenės vadas – tai, žiūrėk, sovietų karo Afganistane veteranas.
Jei tik ministras – tai KGB rezervo karininkas.
Jei Lietuvos saugumo šefas – tai būtinai susipainiojęs su buvusios okupantės SSRS slaptosiomis tarnybomis.
Kas tai yra? Ką tai reiškia mūsų dabarčiai ir ateičiai?
Kaip krikščionis aš negaliu, neturiu teisės tų konkrečių asmenų smerkti, nė teisti. Gal jie šimtą kartų apgailėjo savo buvusius ryšius su okupantų struktūromis. Gal jie labiau už mus visus, čia susirinkusius, myli Lietuvą ir linki jai gero – ir į valdžios viršūnes nuėjo vedami vien tik troškimo kuo daugiau savo kompetencija ir žiniomis pasitarnauti nepriklausomai Lietuvos valstybei. Teoriškai taip gali būti.
Tačiau Sausio 13-osios akivaizdoje, to tyro kraujo akivaizdoje – žmonių, bet kaip susijusių su represinėmis okupantų struktūromis, buvimas aukščiausiuose Lietuvos valstybės postuose, yra ištikimųjų aukos ir laisvės idealų paniekinimas. Pasaulio akivaizdoje tai yra Lietuvos Respublikos kompromitavimas.
Jeigu jau taip trokštate tarnauti Tėvynei, ir būtinai valstybės valdymo, politikos baruose – juk yra daugybė galimybių. Vertingą patirtį ir gerą valią puikiai galima panaudoti krašto labui, dirbant referentais, patarėjais, konsultantais, etatiniais ar visuomeniniais padėjėjais ir t.t. Kodėl reikia būti aukščiausiuose, šalį reprezentuojančiuose postuose? Kai niekuomet nėra garantijos, kad didelė priešiška valstybė, neseniai įtraukusi jus į savo sistemų tinklus, netruktelės už virvelių ir nevers (nemėgins versti) veikti prieš Lietuvos interesus?
Kreipiuosi į Respublikos Prezidentą, dalyvavusį šiame knygos pristatyme. Nors krikščioniui nedera per daug lankstytis valdžios ar politikos autoritetams, aš nusilenkdamas Jūsų paprašyčiau – paprašyčiau vardu tos laisvę ir valstybingumą branginančios tautos dalies, kuri čia buvo 1991-ųjų sausį: šiemet gegužės 9-ąją būkite čia, Vilniuje, kur liejosi tautos gynėjų kraujas; nevažiuokite ten, iš kur atėjo įsakymas lieti patriotų kraują; ir iš kur, matant akivaizdų totalitarizmo atgimimą, negalime būti tikri, kad panašūs įsakymai vėl neateis. Nevažiuokite į Maskvą!
1945-ųjų gegužės 9-ąją nebuvo nugalėtas fašizmas. 1945-ųjų gegužės 9-ąją vienas fašizmas buvo pakeistas kitu – mano giliu įsitikinimu, blogesniu. Išlikime orūs ir priminkime šią tiesą į konformizmą linkusiai pasaulio įtakingųjų bendrijai. Pagerbkime Sausio 13-osios aukų ir visų žuvusiųjų už laisvę atminimą nedalyvaudami kaip valstybė propagandiniame Maskvos renginyje, kuriame teroro viešpatystės išplėtimas Rytų Europoje būtų vėl šventvagiškai tituluojamas “išvadavimu”. Nepadėkime savo dalyvavimu maskuoti paskutinių demokratijos apraiškų likvidavimo pačioje Rusijoje ir nesiliaujančio kolonijinio, naikinamojo karo Čečėnijoje.
Tik elgdamiesi oriai, ryžtingai ir nepriklausomai, įvykdysime Sausio 13-ąją žuvusiųjų testamentą. Laisvės gynėjų kraujo testamentą. Dieve, mums padėk!
Parengta pagal kalbą, pasakytą LR Seime 2005 m. sausio 13 d. knygos “1991 sausio 13. Pasaulis žvelgia į Lietuvą” pristatyme.
Bernardinai.lt
Jei tik kariuomenės vadas – tai, žiūrėk, sovietų karo Afganistane veteranas.
Jei tik ministras – tai KGB rezervo karininkas.
Jei Lietuvos saugumo šefas – tai būtinai susipainiojęs su buvusios okupantės SSRS slaptosiomis tarnybomis.
Kas tai yra? Ką tai reiškia mūsų dabarčiai ir ateičiai?
Kaip krikščionis aš negaliu, neturiu teisės tų konkrečių asmenų smerkti, nė teisti. Gal jie šimtą kartų apgailėjo savo buvusius ryšius su okupantų struktūromis. Gal jie labiau už mus visus, čia susirinkusius, myli Lietuvą ir linki jai gero – ir į valdžios viršūnes nuėjo vedami vien tik troškimo kuo daugiau savo kompetencija ir žiniomis pasitarnauti nepriklausomai Lietuvos valstybei. Teoriškai taip gali būti.
Tačiau Sausio 13-osios akivaizdoje, to tyro kraujo akivaizdoje – žmonių, bet kaip susijusių su represinėmis okupantų struktūromis, buvimas aukščiausiuose Lietuvos valstybės postuose, yra ištikimųjų aukos ir laisvės idealų paniekinimas. Pasaulio akivaizdoje tai yra Lietuvos Respublikos kompromitavimas.
Jeigu jau taip trokštate tarnauti Tėvynei, ir būtinai valstybės valdymo, politikos baruose – juk yra daugybė galimybių. Vertingą patirtį ir gerą valią puikiai galima panaudoti krašto labui, dirbant referentais, patarėjais, konsultantais, etatiniais ar visuomeniniais padėjėjais ir t.t. Kodėl reikia būti aukščiausiuose, šalį reprezentuojančiuose postuose? Kai niekuomet nėra garantijos, kad didelė priešiška valstybė, neseniai įtraukusi jus į savo sistemų tinklus, netruktelės už virvelių ir nevers (nemėgins versti) veikti prieš Lietuvos interesus?
Kreipiuosi į Respublikos Prezidentą, dalyvavusį šiame knygos pristatyme. Nors krikščioniui nedera per daug lankstytis valdžios ar politikos autoritetams, aš nusilenkdamas Jūsų paprašyčiau – paprašyčiau vardu tos laisvę ir valstybingumą branginančios tautos dalies, kuri čia buvo 1991-ųjų sausį: šiemet gegužės 9-ąją būkite čia, Vilniuje, kur liejosi tautos gynėjų kraujas; nevažiuokite ten, iš kur atėjo įsakymas lieti patriotų kraują; ir iš kur, matant akivaizdų totalitarizmo atgimimą, negalime būti tikri, kad panašūs įsakymai vėl neateis. Nevažiuokite į Maskvą!
1945-ųjų gegužės 9-ąją nebuvo nugalėtas fašizmas. 1945-ųjų gegužės 9-ąją vienas fašizmas buvo pakeistas kitu – mano giliu įsitikinimu, blogesniu. Išlikime orūs ir priminkime šią tiesą į konformizmą linkusiai pasaulio įtakingųjų bendrijai. Pagerbkime Sausio 13-osios aukų ir visų žuvusiųjų už laisvę atminimą nedalyvaudami kaip valstybė propagandiniame Maskvos renginyje, kuriame teroro viešpatystės išplėtimas Rytų Europoje būtų vėl šventvagiškai tituluojamas “išvadavimu”. Nepadėkime savo dalyvavimu maskuoti paskutinių demokratijos apraiškų likvidavimo pačioje Rusijoje ir nesiliaujančio kolonijinio, naikinamojo karo Čečėnijoje.
Tik elgdamiesi oriai, ryžtingai ir nepriklausomai, įvykdysime Sausio 13-ąją žuvusiųjų testamentą. Laisvės gynėjų kraujo testamentą. Dieve, mums padėk!
Parengta pagal kalbą, pasakytą LR Seime 2005 m. sausio 13 d. knygos “1991 sausio 13. Pasaulis žvelgia į Lietuvą” pristatyme.
Bernardinai.lt
Paskaitykit Matuleviciaus knyga ir viskas bus aisku.
Liudna girdeti apie tai kad gerbiamas cilinskas nesibolotiruoja :( jis tikrai labai garbingas zmogus... tikras moralinis autoritetas, kurio jis neranda nes pats toks yra
K. Čilinskas ieško moralinio autoriteto