Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Žurnalisto darbas iš arti“ pasakojo Žurnalistų etikos inspektorius Dainius Radzevičius.
Po nusikaltimų – linčo teismas ir etikečių klijavimas
Kai nutinka sunkus nusikaltimas, informacija visuomenėje pasklinda žaibiškai – socialiniuose tinkluose netrukus gali atsirasti įtariamojo nuotrauka, vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, darbovietė, artimųjų informacija. Žmonės pradeda dėlioti savo versijas, o iš pavienių detalių susikuria visą žmogaus portretą.
Tačiau, pasak Žurnalistų etikos inspektoriaus Dainiaus Radzevičiaus, būtent čia slypi viena didžiausių problemų – pradžioje visuomenė dažnai turi tik fragmentišką informaciją, todėl iš jos gali būti padarytos visiškai klaidingos išvados.
Sunkius nusikaltimus kartais padaro ir nepilnamečiai, tačiau vaikų duomenų apsauga yra beveik absoliuti, kaip nurodo D. Radzevičius, dėl to jokių jo asmeninių detalių skleisti griežtai negalima.
D. Radzevičius pabrėžia, kad kalbant apie nepilnamečius svarbu nepamiršti, jog tai yra vaikai – net jeigu jiems iki pilnametystės liko vos keli mėnesiai.
Jo teigimu, vaikas gali atsidurti blogoje situacijoje tiek kaip nukentėjusysis, tiek kaip pats netinkamai pasielgęs žmogus. Tačiau viešai išdėliojus visas aplinkybes kyla pavojus vaiką visam gyvenimui paženklinti tam tikra etikete.
„Pirmas dalykas, kodėl reikia saugoti jų duomenis, tai yra stigmatizavimas. Kažkuriam vaikui gali būti užlipinama blogiečio etiketė, kad jis, pavyzdžiui, vagis, žudikas ar skriaudikas. Etiketės yra iš principo neteisingas dalykas, todėl, kad žmogus pasielgęs blogai, nebūtinai taip elgsis ir toliau.
O linčas ir viešas teismas, deja vyksta, tiesa ne visada, bet dažnai kažkurioje visuomenės grupėje vis tiek įvyksta. Žmonėms kartais labai skauda ir jie linkę kažką apkaltinti, nubausti, o kartais ne šiaip nubausti, bet nubausti vietoje teisėsaugos“, – pasakoja inspektorius.
Net tėvų sutikimo viešinti ne visada pakanka
Nepilnamečių apsauga galioja ne tik tada, kai vaikas pats padaro nusikaltimą ar tampa jo auka. D. Radzevičius atkreipia dėmesį, kad problemų kyla ir socialiniuose tinkluose, kur tėvai patys, dažnai net nesusimąstydami, gali paviešinti kitų vaikų atvaizdus.
Jis pateikia paprastą pavyzdį – rugsėjo 1-osios nuotrauką, kurioje tėvai nori pasidžiaugti savo vaiku, tačiau kadre netyčia atsiduria ir kiti mokiniai. Vienas iš jų gali būti užsimerkęs, krapštyti nosį ar kitaip atrodyti ne taip, kaip norėtų jo tėvai. Įkėlus tokią nuotrauką į socialinius tinklus, niekuo dėtas vaikas gali tapti viešo dėmesio objektu, iš kurio gali kilti patyčios, apkalbos.
Tačiau, pasak inspektoriaus, dar svarbesnis dalykas – net paties vaiko tėvų sutikimas ne visada reiškia, kad informaciją apie nepilnametį galima viešinti. Anot D. Radzevičiaus, net jeigu tėvai patys nori parodyti savo vaiką, pavyzdžiui, norėdami jį „pamokyti“ ar nubausti viešumu, tai savaime nesuteikia teisės skleisti neigiamą informaciją apie vaiką.
„Apie vaikus, ypač neigiamame socialiniame kontekste, apskritai draudžiama skelbti ir net nesvarbu, ar vaikas buvo auka, ar tas, kuris kažką blogai padarė. Vaikai pagal įstatymą saugomi labai stipriai ir čia kartais net tėvų sutikimas neleidžia to daryti.
Jeigu tėvai norėtų savo vaiką paauklėti ir sakytų: „Va, rodykite tą mano blogą sūnų, gal jis tada susiprotės.“ Tai ne, taip negalima“, – aiškina D. Radzevičius.
Jis pabrėžia, kad tėvai tokiais atvejais nebūtinai turi blogų ketinimų – priešingai, jie gali nuoširdžiai manyti, kad daro gera, tačiau vaiko interesai yra platesni už momentinį suaugusiųjų sprendimą.
Inspektorius pasakoja, kad panašių situacijų pasitaiko ir labdaros projektuose, kai siekiant surinkti pagalbą viešai rodoma vaiko negalia ar kita jautri informacija. Nors tikslas gali būti kilnus, toks viešumas vėliau gali atsisukti prieš patį vaiką, nes jis gali patirti patyčias ar būti stigmatizuojamas.
Ne kiekviena detalė yra visuomenės interesas
Žurnalistų etikos inspektorius aiškina, kad po įvairių kraupių nusikaltimų visuomenės interesas tokiais atvejais yra suprasti, kas įvyko, kokios buvo priežastys, kokia problema ir jos mastas, tačiau nėra būtina žinoti visas nusikaltimo aplinkybes.
„Net jeigu baisus dalykas nutiko, viešas interesas yra kalbėti apie tai, kas nutiko, o ne apie visas detales, kaip tai nutiko, nes kiekviena detalė, kaip tas žmogžudystė vyko ir panašiai, labiau primena instrukciją, o ne viešą interesą“, – aiškina jis.
„Pavyzdžiui, jeigu mes atskleisime, kad vaikas, kuris padarė nusikaltimą, yra su tokiu vardu, tokia pavarde, tiek metų, tokioje mokykloje, jo tėvai yra ši moteris ir šis vyras, jie dirba šioje bendrovėje. Ar bendrovės vardo paminėjimas, kur dirba to vaiko tėvai, susijęs su nusikaltimu? Jeigu nesusijęs, tai kodėl ta detalė svarbi?“ – pateikia pavyzdį jis.
Jo teigimu, perteklinė informacija gali sukurti visuomenėje įspūdį, kad kiekviena paviešinta detalė yra kažkuo reikšminga.
„Žmonės vos tik sužino kuo daugiau detalių, jie iš jų sulipdavo to vaiko portretą ir jį nuteisia. Žodis „nuteisia“ yra net per švelnus – jį pavaizduoja kaip nepataisomą monstrą“, – atkreipia dėmesį jis.
Viešai nuteistas žmogus gali būti išteisintas
Kita problema – kai žmogus, apie kurį viešai paskelbiama kaip apie įtariamąjį ar kaltinamąjį, vėliau teismo yra išteisinamas.
Radzevičius pabrėžia, kad tokių atvejų Lietuvoje tikrai pasitaiko, tuomet ypatingai svarbu, kad viešai būtų paskelbiama informacija apie išteisinimą. Vis tik reputacinę žala atitaisyti gali būti labai sunku arba net neįmanoma.
„Etikos požiūriu žiniasklaida dažniausiai žino labai paprastą taisyklę, kad jeigu žmogų išteisino, būtinai apie tai reikia pasakyti. Jeigu jau buvo sakyta, kad jis buvo kaltinamasis ar teisiamasis, tai ir išteisinimą būtinai turi pasakyt ir parašyt.
Bet žala, žinoma, yra padaroma, ir jos greičiausiai neatstatyti. Čia yra ta kaina, kurią mes sumokame demokratinėse valstybėse“, – nurodo jis.
Kodėl žmonėms taip norisi žinoti visas smulkiausias detales apie nusikaltimą?
Psichologas Edvardas Šidlauskas nurodo, kad žmonių noras sužinoti kuo daugiau detalių yra kaip nerimo ir saugumo siekio apraiška, nes kuo mažiau žinoma apie pavojų, tuo daugiau nerimo kyla.
„Aiškumas, noras elgsenos ar buities detalių, tada žmonės tarsi gali prognozuoti ir suprasti, ar jiems reikia saugotis, kaip apsisaugoti. Nerimas ir nesaugumas gimdo tokį perdėtą norą žinoti, smalsumą“, – nurodo psichologas.
Pasak jo, socialiniuose tinkluose žmonės dažnai susitapatina su aukomis, iš baimės ir bejėgiškumo jausmo teisia, peikia ir viešai linčiuoja kitus.
„Žmonės retai vadovaujasi racionaliu protu, įstatymais ar dar kažkuo, esame daugiau valdomi emocijų. Žmogus jaučiasi bejėgiu, kada tas nusikaltėlis toli, sunkiai pagaunamas, arba galbūt ji tuoj išleis, o tada grėsmė gali grėsti vaikams, arba pačiam žmogui, kitiems artimiesiems.
Tas bejėgiškumo jausmas paprastai mumyse išprovokuoja agresiją, mes pykstame tada, kai yra peržengiamos mūsų ribos – tikros ar įsivaizduojamos.
Dažnai žmonės medijose susitapatina su tomis istorijomis ir jie tarsi save mato jose. Tada natūraliai kyla agresija, atsiranda noras apgint save. Panašiai, kaip žiūrint filmą, pykstame dėl to, kad kažkas turėtų būti nubaustas, tai ir realybėje niekuo nesiskiria. Empatija leidžia išgyventi visas aukos būsenas ir tada natūraliai kyla agresija“, – aiškina E. Šidlauskas.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
