Ketvirtadienį, gegužės 8 d. Seimo nariai be didelių svarstymų ratifikavo Europos sąjungos Reformų sutartį, pagal pasirašymo vietą vadinamą Lisabonos sutarties vardu. Sutarties ratifikavimui pritarė 83 Seimo nariai iš 141, „prieš“ balsavo – 5, susilaikė – 23.
Jei visos ES šalys ratifikuos šią sutartį, tai 2009-taisiais gyvensime jau reformuotoje juridinio asmens statusą įgysiančioje ir turėsiančioje teisę kalbėti visų valstybių narių vardu Eurosąjunginėje valstybėje su savo Prezidentu, prokuroru, užsienio reikalų ministru ir kitais suverenios valstybės požymiais.
Sutartis ratifikuota ir, atrodo, dabar ne laikas įrodinėti kokią kitą tiesą, kaip tik gerbti tą, už kurią pasisakė Seimo nariai. Juk ir pagarbos verta tautos išmintis moko nemojuoti kumščiais po mūšio. Taip, matyt ir tektų daryti, jei būtų buvęs bent koks mūšis – priimamų sprendimų viešas svarstymas, aptarimas, debatai žiniasklaidoje ar susitikimuose su Lietuvos Respublikos visuomene...
Ar Lisabonos sutartis nėra svarbus mūsų Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimas? Neabejotina, kad tai vienas svarbiausių klausimų dėl kurių mūsų Valstybė turėjo apsispręsti po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Tokiu atveju turėjo būti laikomasi Lietuvos Konstitucijos 9 straipsnio nedviprasmiškai nurodančio, kad: „Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.“
Tačiau, Seimo vadovybė pabandė išsisukti nuo tarimosi su visuomene išvengdama ne tik referendumo, bet net ir platesnių sutarties aptarimų žiniasklaidoje. Toks įspūdis, kad bijota, jog kilus diskusijoms būtų buvę nelengva šios sutarties ratifikavimo klausimą paversti nesvarbiu, foniniu, eiline balsų dauguma Seime priimamu klausimu.
Tauta užmigdyta Lisabonos sutarties neskaičiusių seimūnų prieš tai buvusioje „nepriklausomų“ respublikų sąjungoje girdėtų šūkių klišėmis apie „naują brandų Sąjungos raidos etapą“, „didėjantį Sąjungą sudarančių šalių solidarumą“, „didelį žingsnį į priekį“ ir panašiai...
Jau girdisi pasiteisinimų, kad kalta yra pati „nebrandi“ – referendumams nepribrendusi tauta. Atrodo, kad Tauta nesubręs ir neįgis teisės pati spręsti savo likimo tol, kol seimūnai savinsis visos Tautos teisę į Valstybės valdymą ir suverenitetą. Panaši padėtis jau buvo susiklosčiusi XVI a. vid. susidariusiam uždaram bajorų – šlėktų luomui, pasisavinus visas pilietines teisės ir pasiskelbus tik juos vienus esant – politine tauta, galinčia valdyti valstybę.
Sunku patikėti, kad azijietiško kvazi-parlamento stiliumi svarbiausius Tautai sprendimus „prastumiantis“ Seimas tebevaldo Valstybę. O gal jis pats yra užvaldytas „elitinės“ mažumos, gerai suprantančios, kas yra daroma, ko siekiama, kam ir kuo įsipareigojama ir kur skubama? Kas ta valdanti mažuma? XVI a. tai buvo nedidelė grupelė bajorų – magnatų...
Prezidentas V.Adamkus savo metiniame pranešime teigė, jog: „Visuomenės branda auga daug greičiau nei mūsų politikų atsakomybė ir politinė išmintis. /.../ Prieš dvidešimt metų Sąjūdis kėlė ir žadino Lietuvą atgimti, ir to atgimimo pagrindas buvo būtent piliečių pasitikėjimas savo valstybe – ir idėja, ir idėjos vykdytojais. /.../ Deja, Lietuvoje iki šiol nesusiformavo demokratinės sprendimų priėmimo tradicijos. Nėra suvokimo, kad demokratija – tai ne stipriųjų, įtakingųjų ar daugumos diktatas, o įstatymui lygių piliečių bendruomenė, pagrįsta solidarumu, pasitikėjimu ir abipuse pagarba vienas kito teisėms bei laisvėms. Į šių vertybių trūkumą visuomenė atsako nepasitikėjimu politine sistema.“
Pasitikėdami Lietuvos Prezidentu, jo asmenyje matydami paskutinę viltį ir galimybę pakeisti besiklostančią dabartinę ydingą padėtį, grupė Lietuvos sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narių gegužės 9 d. kreipėsi į Prezidentą, prašydami vetuoti įstatymą dėl Lisabonos sutarties ratifikavimo, siūlant Seimui rengti konsultacinį referendumą dėl svarbiausių konstitucinės reikšmės klausimų, susijusių su Lisabonos sutartimi.
Kreipimąsi pasirašę akademikas A. Buračas, Kovo 11-sios nepriklausomybės akto signatarai prof. B. Genzelis, prof. B. Kuzmickas, R. Ozolas bei TS Tautininkų frakcijos pirmininkas G. Songaila atkreipia dėmesį į tai, kad Lisabonos sutartis ne tik keičia Lietuvos dalyvavimo ir veikimo Europos sąjungoje tvarką, bet ir papildomai apriboja šiai sąjungai priklausančių valstybių suverenias teises. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai primena, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją valstybės suverenitetas priklauso Tautai, o svarbiausiems Tautai ir Valstybei klausimams spręsti turi būti rengiamas referendumas. „Dabartinio Lietuvos Respublikos Seimo nariai negavo Tautos mandato papildomiems suvereniteto apribojimams, kuriuos numato Lisabonos sutartis. Nebuvo ir jokių rimtų valdžios institucijų pastangų surengti viešą visuotinį minėtos sutarties svarstymą“ – teigia kreipimosi autoriai.
Skubotas be platesnių diskusijų Lisabonos sutarties ratifikavimas dar kartą akivaizdžiai parodė, kad mūsų valstybė yra atsidūrusi gilioje politinėje krizėje, kurios esmė – valstybinės strategijos nebuvimas, valdžios nenoras formuluoti ir laikytis principingų Lietuvos Respublikos ir Tautos interesus atstovaujančių gairių, nepasitikėjimas Tauta ir jos valia. Lisabonos sutarties ratifikavimas buvo gera proga padėti pamatą kitokiems Valstybės santykiams su Tauta, buvo proga pastangoms sumažinti pavojingai didėjančią prarają tarp Tautos ir Valstybės. Galimybė atsiklausti Tautos nuomonės ir pagaliau pradėti dėti pilietinės visuomenės kūrimo pamatus - praleista dar kartą.
Norėtume išgirsti iš Lietuvos Respublikos Prezidento – mūsų valstybės Konstitucijos garanto: „Ar Seimas be Tautos pritarimo gali siaurinti Tautos suverenias teises? Ar Lietuvos suverenitetas vis dar priklauso Tautai?“
