Tai stulbinantis sprendimas šalies, kuri 1946–2021 m. mėgavosi 107 806 200 000 JAV dolerių karine pagalba ir kurios gyventojai (kaip ir Ukrainos) yra priversti gyventi bijodami raketų ir bepiločių orlaivių grėsmės.
Izraelio lyderiai ir toliau tęsia savo karą tarp karų – atakuodami iraniečius ir jų įgaliotinius Sirijoje, o kartais ir Irake, siekdami užtikrinti, kad Izraelio gyventojai liktų saugūs, įskaitant neseniai įvykdytą Irano karinių objektų ataką, kurią JAV pareigūnai, kaip pranešama, priskyrė Mossadui.
Tačiau Ukrainai Izraelis neduoda net senų ir nenaudojamų technologijų, motyvuodami tuo, kad jiems reikia visko, jog patys apsisaugotų. Visgi niekas neturėtų būti šokiruotas dėl Izraelio sprendimo neduoti „Hawks“ Ukrainai.
Nuo tada, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas įsiveržė į Ukrainą, Izraelio vyriausybė, panašiai kaip Turkijos vyriausybė, žaidė dvigubą žaidimą, retoriškai remdama Ukrainos nepriklausomybę ir teikdama humanitarinę pagalbą Kijyvui. Bet turkai bent jau nori parduoti ukrainiečiams ginkluotę. O Izraelis skrupulingai vengia bet kokios politikos, kuri pakenktų Jeruzalės ryšiams su Maskva.
Pagrindinė to priežastis – saugumas. Rusai stipriai įsitvirtinę Sirijoje ir dominuoja jos oro erdvėje. Tam, kad Izraelis galėtų sekti ir naikinti Islamo revoliucijos gvardijos atstovus arba jų įgaliotinius Sirijos teritorijoje, jie turi draugauti su rusais. Rusams naudinga, kad iraniečiai, nors ir būdami jų partneriais, jaučia lengvą spaudimą iš Izraelio.
Periodiški Izraelio smūgiai Irano taikiniams Sirijoje vyksta Kremliui pritarus. Net jei didžioji dalis Izraelio ir Rusijos santykių yra susiję su Sirija ir saugumu yra ir kita priežastis. Izraelis vadovaujant ministrui pirmininkui Benjaminui Netanyahu,užmezgė ryšius su šalimis, kurios nėra demokratinės, bet yra naudingos.
Atrodo, kad nacionalizmu, identitetu, antipatija liberalizmui ir priešiškumu musulmonams pagrįstos politinės priklausomybės suvaidino svarbų vaidmenį skatinant Izraelio ryšius su neliberalių šalių žvaigždynu, ypač Rusija, Vengrija, Lenkija, Indija ir Brazilija.
Žinoma, šios draugystės ne visada traukia ta pačia kryptimi. Lenkija yra pagrindinė Ukrainos šalininkė ir įrodė didžiulę savo vertę. Vis dėlto, nors Lenkijos valdančiosios partijos „Teisė ir teisingumas“ lyderiai vienijasi daugeliu Putino požiūrio aspektų, šalis balansuoja ties liberalios demokratijos riba, o Izraelis traukia link neliberalių šalių būrelio.
Netanyahu labiau mėgsta pabrėžti saugumą ir tai, kaip gerai jį teikia izraeliečiams, tačiau krizės akimirkomis jis parodė, kad žavisi ir toli gražu ne demokratiškais lyderiais, nevengia su jais draugauti, naudoja tokius pat, liūdnai pagarsėjusius triukus, kaip ir kitų šalių abejotinos garbės lyderiai.
Pavyzdžiui, siekdamas, kad 2015 m. būtų balsuojama, jis per „Facebook“ perspėjo Izraelio žydus: „Dešiniajai vyriausybei gresia pavojus. Arabų rinkėjai būriais eina prie balsadėžių. Kairiosios organizacijos juos išstumia lauk“.
Ir, žinoma, visai neseniai jis bendradarbiavo su Izraelio nacionalistine, neliberaliąja, religine dešine, kurios lyderiams būdingi pasaulinės dešinės ideologiniai polinkiai, kurių lyderis yra Rusijos prezidentas.
Izraelio viešojo saugumo ministras Itamaras Ben-Gviras, finansų ministras Bezalelis Smotrichas ir Avi Maozas – ministro pirmininko biuro viceministras, kurio portfelis, atrodo, yra susijęs tik su jo konkrečios žydų tapatybės interpretacijos puoselėjimu – nėra įsipareigoję demokratijai.
Atrodo, kad šie pareigūnai suinteresuoti panaudoti Izraelio demokratinę praktiką, kad būtų skatinama jų nedemokratinė darbotvarkė. Nors Netanyahu koaliciją sudaro partijos, kurios kartu surinko mažiau balsų nei kitos partijos, Ben-Gviras, Smotrichas, Maozas ir kiti elgiasi taip, lyg turėtų didžiulį mandatą ir visišką žmonių pasitikėjimą.
Tai, kas vyksta Izraelyje, sutampa su tuo, kas įvyko kitose neliberaliose valstybėse, įskaitant Rusiją. Politikai ištuštino ir sužlugdė institucijas, siekdami įtvirtinti savo valdžią ir vykdyti neliberalią politiką vardan kokios nors tariamai svarbesnės priežasties, ypač nacionalizmo, tapatybės ir religijos.
Izraelio politinei sistemai ilgą laiką buvo sunku suderinti demokratinius principus su etnoreliginiu nacionalizmu, kuris yra labai svarbi sionizmo dalis. 75 metus izraeliečiai siekė suvaldyti prieštaravimus ir problemas, kurias sukėlė šie konkuruojantys impulsai, tačiau naujoji valdžia nebenori jų valdyti.
Vietoj to, ji siekia sustiprinti žydišką valstybę, pagrįstą ypatingu judaizmo supratimu, nesistengiančiu prisitaikyti prie tų, kurie nepatenka į priimtino žydiškumo kategoriją. Izraelis žengia nedemokratinės politinės trajektorijos link. Būtų netikslu teigti, kad Izraelis tampa panašus į Rusiją. Tačiau šių šalių lyderiai panašiai žiūri į tai, kaip reikia organizuoti savo visuomenę.
Taigi, Jeruzalės ryšiai su Maskva yra susipynę. Ten yra ir susirūpinimas saugumu, ir nepaprasta padėtis, kurią kelia Irano buvimas Sirijoje. Tačiau tiems, kurie mano, kad Izraelis yra į Vakarus orientuota demokratija – klysta. Jo santykiai su Rusija ir kitomis neliberaliomis valstybėmis Izraeliui dabar yra daug svarbesni.
