Ekonomistai aiškina, kad verslams nėra priežasčių mažinti pieno produktų kainas Lietuvoje, nes žmonės toliau sėkmingai perka brangią lietuvišką produkciją.
Daugiau apie tai – TV3 Žiniose.
Panevėžio rajone, Naujamiestyje, vietos parduotuvėje apsipirkinėjanti Gitana pasakoja, kad lietuviškos pieno produktų kainos ją stebina. Moteris dirba maisto gamyboje, dėl to žino kainų skirtumus.
„Sviestą daug naudoju, nes gamyboje dirbu. Be abejo, tik kai akcijos, užsiperki daugiau, nes kitaip išaugtų viskas, jeigu 3 eurai pakelis, ieškai, kur akcijos“, – pasakoja moteris.
Vietos gyventojai stengiasi neišlaidauti, ieško, kur įsigyti pigesnių pieno produktų:
„Dar kitą kartą iš ūkininkų nusiperku, kai vasarą šilčiau. Aišku, 3 eurus sumoku už 5 litrų bambalį.“
„Kas ten žino... Nepigu, aišku, bet ką padarysi. Kaip yra, taip yra, nieko nepakeisi.“
Pieno produktai brango 5–6 proc.
Valstybės duomenų agentūros gruodžio mėnesio duomenimis, pieno produktai per metus vidutiniškai pabrango nuo 5 iki 6 procentų. Tiesa, pasak ekonomistų, kainos galėtų būti ženkliai mažesnės. Esą pernai didmeninėje rinkoje pieno produktai pradėjo ženkliai pigti.
„Didmeninėje ES rinkoje kainos yra 40 procentų mažesnės, lyginant pernai metais sausio mėnesiu, didžiulis nuosmukis, aišku, tuomet buvo pikas. Jeigu žiūrėsime į mažmeninę rinką, tas kainų sumažėjimas – jo nėra“, – teigia SEB ekonomistas Tadas Povilauskas.
Kainoms krentant didmeninėje rinkoje, sumažėjo ir žaliavinio pieno kaina. Lietuvoje ji viena žemiausių Europos Sąjungoje. Mažesnė kaina tik Estijoje ir Nyderlanduose. Lietuvoje grubiai kilogramas žaliavinio pieno kainuoja 40 centų, nuo Europos Sąjungos vidurkio atsiliekame 7 centais. Situacija pasipiktinę ūkininkai apie tai skundėsi premjerei Ingai Ruginienei.
„Ūkininkams kažkodėl mokame mažą kainą, bet nuo to produktai nepinga. Liūto dalį mūsų tarpininkai, prekybos centrai nusigriebia, pačią grietinėlę“, – sako I. Ruginienė.
Lietuvos ekonomistai aiškina, kad žaliavinio pieno kainų svyravimai – natūralus rinkos dėsnis.
„Šią minutę mes gyvename laikotarpyje, kai pieno Europoje yra primelžiama daugiau, nes tos kainos, kurios buvo prieš 2 metus, jos paskatino didinti bandas ir daugiau gaminti“, – teigia T. Povilauskas.
Kainas mažina užsienyje, o Lietuvoje – ne
Tačiau pieno produktų kainos Lietuvos parduotuvių lentynose nemažėja, nes taip nori verslai.
„Pieno supirkimo kaina yra maždaug 35 procentais didesnė nei 2019 metais, o kaina pieno prekybos centruose yra vidutiniškai apie 70 procentų didesnė. Kainų kilimas buvo ženkliai didesnis lentynose“, – komentuoja „Luminor“ ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Pieno produktų pardavėjai nemažina kainų Lietuvos rinkoje, tačiau, pasak ekonomistų, mažina jas užsienyje. Taip bando užkariauti naujas rinkas.
„Lietuvių perdirbėjai mažina sviesto kainas Estijoje ir Latvijoje, bet Lietuvoje nemažina. Numuša kainas konkurencinėse rinkose, o savo kainas stengiasi pasaugoti. Kaimyninėse šalyse ten sviesto galima atrasti už eurą, apie 200 g pakelį kalbu“, – sako T. Povilauskas.
Jei gyventojai toleruoja kainas ir toliau sėkmingai permoka už lietuviškus pieno produktus, kainos nesikeičia.
„Jeigu gyventojai atveria pinigines, nori pirkti, prekybos centrai laiko kainas tokias“, – komentuoja Ž. Mauricas.
Pasak Lietuvos pieno centro, kuris vienija pieno perdirbėjus, galutinėje produktų kainoje verslas pasiima tokią pačią dalį kaip ir anksčiau, todėl bendrovėms kelia nuostabą premjerės nuomonė.
O mažas žaliavinio pieno kainas Lietuvoje sukėlė bendra situacija rinkoje. Esą pieno Europoje šiuo metu yra per daug, o Lietuva yra pieną eksportuojanti šalis.
Daugiau apie tai sužinokite straipsnio pradžioje esančiame vaizdo įraše.
O Lietuvos pieno perdirbėjai važinėja į Latviją, ten moka brangiau nei savo ūkininkams už pieną. Žodžiu, vietiniai prekeiviai, perdirbėjai nekenčia savo ūkininkų. Kitaip to reiškinio nepavadinsi. Daugybė smulkių ūkių nutraukė veiklą. Dabar jau kas turi ir 100 karvių ir tie galvoja nutraukti veiklą. Ir visiems dzin. Valstybė ir ES sukišo milijonus į ūkių modernizavimą, o gavosi šnipštas. Niekas nesugalvojo kaip kovoti su perdirbėjų - prekeivių mafija. Nuo jos kenčia visi, tiek ūkininkai, tiek pirkėjai.
Pažiūrėkit į Lenkiją, ten vos kirtus sieną pilna smulkių ūkių, kurie laiko karves ir bankrutuoti nesiruošia. Ten kažkaip visi moka gyventi ir sugyventi. O pas mus to nėra.
Mūsų tarnybos geriau pasidomėtų kaip pieno perdirbimo įmonės perka nekilnojamą turtą vakaruose. Tokiu būdu jie rodo, jog duria galą su galu, nes metų gale nėra pelno.
