Lietuvos valdžia daro viską, kad kuo daugiau vaikų augtų globos įstaigose. Įvaikinimo procedūros trunka daug mėnesių ar net metų, kūdikių įtėviams kodeksai net nenumato mokamų atostogų, kol vaikui sukaks dveji metai. Gal todėl ir neverta stebėtis, kad Lietuvoje auga per 11 tūkst. tėvų globos netekusių vaikų.

Diskriminuoja įtėvius

Lietuvoje iš viso gyvena daugiau kaip 11,5 tūkst. tėvų globos netekusių vaikų. Vien pernai tėvų globos neteko 2175 vaikai. Tik pusė jų įkurdinami globėjų šeimose ar šeimynomis vadinamose privačiose mini globos įstaigose. O įvaikinama kasmet tik 200–300 vaikų.

Pasak specialistų, dėl tokių prastų rezultatų labiausiai kalta ydinga Lietuvos teisinė sistema. Spėti įvaikinti kūdikius iki dvejų metų beveik nėra jokių galimybių, o potencialūs įtėviai paprastai vyresnių vaikų nenori priimti į šeimą. Be to, biologinė motina arba tėvas turi teisę pirmuosius dvejus kūdikio metus praleisti kartu su juo (suteikiamos mokamos atostogos), o globėjams bei įtėviams jos nepriklauso. Tiesa, Ligos ir motinystės įstatymas numato mokamas atostogas, tačiau kodeksai tai paneigia.

Koks Seimas, tokie ir įstatymai

Štai Darbo kodekse nurodyta, kad darbuotojams, įsivaikinusiems naujagimius ar paskirtiems jų globėjais, suteikiamos mokamos atostogos, kol vaikui sukaks 70 dienų. Tačiau iš to jokios naudos, mat kitas – Civilinis – kodeksas paneigia galimybę imti tokias atostogas. Kaip? Ogi paprasčiausiai jame sakoma, kad jaunesnį nei 3 mėnesių naujagimį draudžiama įsivaikinti.

Tiesa, Darbo kodekso kitas straipsnis tiek tėvams, tiek įtėviams numato ir ilgesnių atostogų galimybę – iki vaikui sukaks treji. Tačiau jos būtų nemokamos. Žmonės tik išsaugotų darbo vietą, bet netektų pajamų šaltinio. Juokingiausia, kad Ligos ir motinystės įstatymas pateikia dar vieną versiją – įtėviai ir globėjai prilyginami biologiniams tėvams, turintiems teisę į mokamas atostogas, kol atžaloms sukaks dveji. Tačiau kodeksai, pasak teisininkų, yra viršesni už įstatymus.

Kuria iš pilvo

„Tokie absurdai egzistuoja todėl, kad projektų teikėjai niekada neskaito viso kodekso. Paima rūpimą gabalą ir jį „patobulina“ nežiūrėdami į kontekstą. Todėl registravau pataisą, kuri panaikintų prieštaravimus. Ji nustatytų, kad asmenims, įvaikinusiems kūdikį, suteikiama 160 dienų atostogų“, – paaiškino parlamentaras Remigijus Žemaitaitis. „Vakaro žinioms“ pasiteiravus, kodėl įtėvių nesiūlo prilyginti tėvams ir suteikti tokio pat ilgumo atostogas, Seimo narys prisipažino, kad taip būtų teisingiausia. „Iš tikrųjų taip turėtų būti. Svetimus vaikus juk dar sunkiau auginti: ir psichologiškai reikia susitaikyti, ir pasiruošti“, – sakė jis.

Reikėtų atostogų

Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė sakė jau prašiusi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos inicijuoti pataisas, kuriomis būtų suteikiamos bent jau trijų mėnesių atostogos nuo įsivaikinimo įtėviams, nepriklausomai nuo jų vaikų amžiaus. O kol vaikui sukaks dveji, esą įtėviai ir dabar išleidžiami mokamų atostogų, nors Darbo kodeksas tokios galimybės nenumato.

„Dėl ko lietuvių šeimos paprastai neįvaikina jaunesnių nei 2 metų? Labai svarbu, kad įvaikintas vaikas prisirištų prie šeimos, todėl reikia ilgiau pabūti vieniems su kitais, apsiprasti. O jei įsivaikinu vyresnį, esu dirbanti moteris, mano vyras – taip pat, iškart turiu vos įsivaikintą vaiką arba atiduoti į darželį, arba samdytis auklę. Tada atsiranda problemų, kurios dažną priverčia apsigalvoti dėl įvaikinimo“, – aiškino O.Tarvydienė.

Kliūtys per ankštos

Todėl, pasak jos, dauguma nori įsivaikinti mažylius iki dvejų metų. O tai praktiškai neįmanoma. Pirmiausia reikia surinkti įvairius dokumentus: liudijimus apie šeimos sudėtį, turimą nekilnojamąjį turtą, neteistumą, sveikatos būklę ir t. t. Tada apie 3 mėnesius vyksta mokymai. Be to, labai dažnai apie metus užtrunka teismo procesai dėl mažylių, patekusių į valstybės globojamųjų sąrašą, teisinio statuso nustatymo.

„Dažnai būna, kad tėvai geria geria, o į teismo posėdį ateina išsiblaivę. Tada teismas priima sprendimą tokiems tėvams tik laikinai atimti teises į vaiką – metams ar dvejiems. Kol teisė nėra atimta visam laikui, įvaikinti negalima“, – paaiškino O.Tarvydienė. Beje, nors vaikų be tėvų globos yra apie 11,5  tūkst., galbūt įvaikinamų yra vos 704.

„Mat apie 7 tūkst. vaikų globojami šeimose arba šeimynose, o kitų tėvams teisės į vaikus atimtos tik laikinai“, – sakė O.Tarvydienė.

Naikins absurdus

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narė ir ilgalaikė jau panaikintos Šeimos ir vaiko reikalų komisijos pirmininkė Rima Baškienė džiaugiasi, kad komitetas ruošiasi dar kartą grįžti prie įvaikinimo problematikos.

„Dar kartą aptarsime klausimą, kodėl procesas toks ilgas. Tačiau įvaikinimo tarnybos aiškina, kad procesas ilgas dėl negatyvių atvejų, kurių, tiesa, labai nedaug. Būna, kad šeimos neatsakingai įsivaikina ir paskui apsigalvoja. Be to, bus sudaryta darbo grupė, kuri bandys užtaisyti visas spragas, susijusias su vaiko teisių apsauga, taip pat įvaikinimu. Bandysime ir jūsų minėtus kodeksų bei įstatymų prieštaravimus taisyti“, – žadėjo R.Baškienė.

Keisti prioritetai

Politikei nuostabą kelia, kad Lietuva skatina globą, o ne įvaikinimą. Pavyzdžiui, globėjai iš valstybės gauna apie 500 litų per mėnesį paramą, o įtėviams ji neskiriama. Tačiau labiausiai Seimo narę stebina keisti parlamento prioritetai tvirtinant savo struktūrinius padalinius: pradėjus aktyviai diskutuoti apie būtinybę stiprinti šeimą kaip vertybę, išformuota Šeimos ir vaiko reikalų komisija.

„Jūrinių ir žuvininkystės reikalų komisiją paliko. Lyg žuvytės būtų svarbesnės už vaikus. Aišku, šeimos problemas nagrinėja Socialinių reikalų ir darbo komitetas. Tačiau jis atsakingas už tiek daug sričių, kad pakankamai dėmesio skirti šeimos problemoms nėra pajėgus“, – tvirtino R.Baškienė.

164 – tiek vaikų pernai įsivaikino Lietuvos piliečiai.

146 – tiek Lietuvos vaikų pernai įsivaikino užsieniečiai.

Per kančias – į mylinčią šeimą

Kilnus noras suteikti namus mažyliui, likusiam be tėvų meilės, daug kam tampa ne džiugesio laukimu, o sunkiu darbu. Ašaros, bemiegės naktys, aplinkinių abejingumas lydi iki tol, kol gauni galimybę prie širdies priglausti tegul ir ne biologinį, tačiau tokį lauktą sūnų ar dukrą. Gausybę užsispyrimo, pastangų ir pasiryžimo teko pademonstruoti įsivaikinti vaikelį nusprendusiai Julijai (vardas pakeistas, – red. past.). Mylinčia ir rūpestinga mama dukrytei tapusi moteris visus metus vijo iš galvos mintis apie košmarą, kurį teko pereiti, kol mergytė atkeliavo į jos šeimą. Tačiau šie prisiminimai – niekis, palyginti su tuo, ką moteris išgyvena dabar, siekdama globoti ir antrąjį mažylį.

„Atrodo, viskas daroma, kad būtų kuo sudėtingiau – laikinoji globa, nuolatinė ir galiausiai – įsivaikinimas. Neslėpsiu, kai žmonės išgirsta, ką tenka pereiti, jiems sunku patikėti, – susijaudinusi pasakojo Julija. – Pirmąją mergaitę namo parsivežėme palyginti greitai, bet dėl antrojo vaikelio baigiame prarasti viltį.“

Moteris prisimena kūdikių namų, kuriuose pirmuosius savo mėnesius tuomet gyveno jos būsima dukrytė, darbuotojų žodžius, neva mergytė nesveika, neišsivysčiusi, traumuota.

„Bet tos mergaitės troškome labiau už viską gyvenime, todėl manėme, kad mūsų meilė mažylę pajėgi išgydyti. Įsivaizduokite, kaip jautėmės, kai du mėnesius važinėję pas įvairių sričių specialistus sužinojome, kad dukrytė sveikut sveikutėlė! Pritrenkė globos namų darbuotojų melas.

Dar ir dabar mąstau, kam jiems to reikėjo? – iki šiol Julija dalijasi įtarimais, kodėl su jais buvo taip pasielgta. – Juk nuolat girdime sakant, kad lietuviai nori tik sveikų, gražių vaikų, renkasi kaip turguje, o neva užsieniečiai ima net sunkią negalią turinčius vaikus. Bet gal taip nėra, kaip mus bandoma įtikinti? Gal turgų daro jie, parduodami vaikučius užsieniečiams?“

Maža to, moteris neslėpė troškusi suteikti namus ir mergaitės sesutei, bet buvusi įtikinta, kad ši turinti didžiulę negalią. Pabūgo, kaip užauginsianti du sunkiai sergančius vaikus. Tačiau netrukus sužinojo, kad vyresniąją sesutę įsivaikino kita šeima. Ir, stebuklas, mergaitė pasirodė esanti tokia pat sveika kaip ir Julijos globotinė. Kad ir kaip būtų, dukrytė Julijos šeimoje auga linksma, guvi ir be galo mylima. Kitaip nei taip tėvelių trokštamas broliukas ar sesutė.

„Jau antro vaikučio laukiame įvaikinti, ir niekaip nepavyksta. Teismai, teismai, teismai, ir pabaigos jiems nematyti. Net vaiko teisių apsaugos atstovai tik skėsčioja rankomis, nes Lietuvoje įstatymai tikrai atrodo absurdiški.

Atrodo, teismas nebegali nuspręsti ne mūsų naudai, juk reikalautų dokumentų, įrodymų, prašymų ir dar nežinia ko surinkome tiek, kad sunku įsivaizduoti. Ir še tau – atsakymas neigiamas. Kodėl – niekas nesupranta. Belieka juoktis pro ašaras, kad viskas priklauso tik nuo teisėjo nuotaikos“, – pasakojo ji.

Bet moteris tikina rankų nuleisti neketinanti – mylima dukrytė būtinai turės ir broliuką arba sesutę.

Dukrytė, gimusi iš širdies

Tarptautinės klasės sportinių šokių šokėjos, šokių studijos įkūrėjos ir vadovės Kristinos Sliesoraitienės namuose auga penki vaikai. Dukrytė Laura, kaip sako pati K.Sliesoraitienė, gimusi ne iš mamos pilvelio, o iš širdelės.

„Mums mergaitę įsivaikinti pavyko greitai. Bet gal esame tik išimtis iš taisyklės, nes kiek teko girdėti, būsimiems įtėviams tenka nueiti kryžiaus kelius“, – atviravo K.Sliesoraitienė.

Moters teigimu, daug kam kliūva privalomi kursai būsimiems įtėviams. K.Sliesoraitienė jiems taip pat negaili priekaištų – juk juose norima išgirsti praktinių patarimų, o ne apie organizaciją ar jos galimybes. „Bet kai pasakėme, kas mums nepatinka, gavome įrašą, kad mus reikia patikrinti atskirai,“ – prisiminė ji.

Mergaitės įmotei pikčiausia, kad Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovai teisme bandė atkalbėti nuo pasiryžimo priimti į šeimą Laurą. „Pasikvietė mane į šoną ir sako: „Nesivaikinkit, kam jums to reikia, juk turite krūvą savų vaikų. O vaikai iš globos namų sunkūs, ligoti.“ Kai pasakėme, kad vis tiek norime mergaitės, siūlė rinktis kitą vaiką, o ne Laurą. Tuomet man buvo šokas“, – susijaudinusi pasakojo ji.

Žinoma, slogūs prisiminimai jau praeitis. Dabartis – nuostabi dukrelė, įtėviams dovanojanti daugybę džiugių akimirkų.

Įstatymai negali prieštarauti kodeksams

Kęstutis Čilinskas, teisininkas, buvęs Seimo narys:

– Kas Lietuvoje yra viršesni – kodeksai ar įstatymai, jei vieni kitiems prieštarauja?

– Pagal teisės doktriną kodeksai yra viršesni. Remiantis kodeksais priimami įstatymai. Kodeksuose nurodyta, kad toks ir toks klausimas reguliuojamas tokiu ir tokiu būdu, o tiksliau, viską reglamentuoja įstatymai. Tačiau įstatymai negali prieštarauti kodeksams.

– Bet prieštarauja. Civilinis kodeksas aiškina, kad draudžiama įvaikinti kūdikį, jaunesnį nei 3 mėnesių. Darbo kodeksas aiškina, kad įtėviams priklauso atostogos, kol vaikui sukaks 70 dienų. O Ligos ir motinystės įstatymas aiškina, kad įtėviams ir globėjams priklauso atostogos, kol vaikui sukaks dveji...

– Tai jau absurdas. Yra Seime žmonių, kurie kodeksų neskaito ir tarsi suteikia lengvatas įstatymais. Čia toks geras politinis žingsnis: lengvata lyg suteikta, tačiau kodeksai to neleidžia. Lyg valdžia ir gera – duoda atostogas, bet jų niekas negali gauti. Įstatymas – tik deklaratyvus.

– O jei įsivaikinamas vyresnis nei 3 mėnesių vaikas, kuo – Darbo kodeksu, ar įstatymu – įtėviai turi vadovautis? Kitaip tariant, ar jie gali tikėtis atostogų, kol vaikui sukaks 2 metai, leidžiamų pagal įstatymą, bet neleidžiamų Darbo kodeksu?

– Žmogus galėtų vadovautis įstatymu, kuris jam parankesnis. Tačiau jei kita pusė apskųstų ir vadovautųsi ne įstatymu, o Darbo kodeksu, tektų bylinėtis. O teismas jau turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą, kuris išaiškintų, kad toks dvigubas reguliavimas neįmanomas. Antra vertus, tai turi būti išaiškinama žmogaus teisių naudai.

– O kaip įmanoma, kad tokie įstatymai iš viso būtų priimami? Juk pereinama tiek filtrų – Seimo komitetai, Seimo Teisės departamentas ir t. t.

– Teisės departamentas nedrįsta prieštarauti, ypač jei įstatymas pateikiamas valdančiosios frakcijos ar įtakingų Seimo narių. Mačiau tai, dirbdamas Seime. Būna, kai prieštaravimai matomi plika akimi, tačiau Teisės departamentas stengiasi to nepastebėti.

Neatliekamas lyginamasis vertinimas, ką jūs padarėte, todėl ir išeina, kad vieni teisės aktai prieštarauja kitiems. Aišku, kartais ir Teisės departamentas tai padaro, ypač jei opozicija pateikia projektą. Nėra taip, kad ten dirba neišmanėliai. Tačiau kitaip elgiamasi pozicijos atžvilgiu. O ši dažnai nori parodyti, kad rūpinamasi žmonėmis, jų atostogomis, bet nežiūri, ar tai dera su kodeksais.