Rytų Europos studijų centro direktorius Laurynas Kasčiūnas tv3.lt nurodė, kad pabėgėliams reikėtų surengti taisyklių rinkinį, kurio jie negalėtų pažeisti, norėdami likti gyventi Lietuvoje.
„Reikia sudaryti svečių knygą-taisyklių rinkinį, kur atvykstantys žmonės pasirašo, kad jų vidinės tradicijos, šariato teisė nebūtų traktuojamos aukščiau už mūsų civilines teises. Valstybinės kalbos mokymas ir išmokimas taip pat turėtų būti sąlyga jiems čia likti“, – kalbėjo L. Kasčiūnas.
Politologas nurodė, kad, nors į reikalavimus Lietuvos priimamiems pabėgėliams negalime įrašyti, kad ieškosime tik krikščionių šeimų, nes tai kertasi su tarptautine teise, tačiau neformaliai, sako L. Kasčiūnas, galime orientuotis į krikščionių šeimas.
Reikia vadovėlio atvykstantiems
Vilniaus universiteto Orientalistikos centro lektorė Maritana Larbi sako, kad mergaičių apipjaustymai tarp musulmonų yra nelabai populiarūs – tai, teigia M. Larbi, būdinga tik kai kuriems regionams arčiau Juodosios Afrikos. „Tai tie apipjaustymai yra, bet čia nėra populiaru islamo pasaulyje“, – reziumuoja M. Larbi.
Islamo kultūros žinovė sutinka su L. Kasčiūno idėja dėl taisyklių rinkinio atvykstantiems, nes šariato teisė jiems, pašnekovės teigimu, yra aukščiau už bet kokios valstybės teisę, nes tai jiems yra Dievo įstatymas.
„Tai jeigu kalbama apie tai, kad jiems reikia vadovėlį paruošti, tai, aišku, kad reikia. Jeigu jie nori atvykti į mūsų šalį, turi vadovautis mūsų taisyklėmis. Pavyzdžiui, Vokietijoje jie turi laikyti Konstitucijos egzaminą, turi suprasti kalbą – be abejo, mes turime teisę reglamentuoti tokius dalykus ir iš jų to pareikalauti, nes įstatymų nevykdymas turėtų neduoti teisės jiems čia gyventi – taip suprantu“, – kalba analitikas.
Vyrų ir moterų santykiai
M. Larbi pabrėžia, kad islamo kultūra yra labai kompleksiška, tad prieš atvykstant čia pabėgėliams, šios kultūros specialistai, pašnekovės nuomone, turėtų išdiskutuoti, kas atvykėliams čia gali būti nepriimtina, o kas priimtina.
„Aš visada sakiau, kad, jeigu priimame pabėgėlius, turime tai koordinuoti, o ne bet kaip elgtis – tas reglamentas vis tiek turi būti. Tai būtų ir tam tikrų taisyklių jiems paruošimas, o taisyklių nesilaikymas jiems atimtų teisę čia toliau gyventi“, – kalba M. Larbi.
Lektorė sako, kad daugiausiai problemų su musulmonais, kurie atvyks į Lietuvą, gali kilti dėl skirtingo požiūrio į vyrų ir moterų santykius bei į moterį ir elgesį su ja.
„Tas įstatymas pas juos leidžia drausminti moterį, tai yra tiesa: tiek šariato teisė jiems leidžia tai daryti, tiek, aš įsivaizduoju, jų juridinė teisė tai leidžia, bet čia dar reikia žiūrėti ir pagal šalį, kaip kiekvienoje šalyje į moters mušimą yra reaguojama. Be abejo, reikia įsivaizduoti, kad į tas moteris, kurias sumušė vyras Lietuvoje, bus reaguojama vienaip, o kur sumušė pas juos – visai kitaip.
Santykis tarp vyro ir moters yra didžiausias nesusikalbėjimas – pas juos yra moteris, kuri turi savo ribas, kuriose ji gali egzistuoti ir gyventi, o pas mus yra kitaip, tad moters savarankiškumas bus ir integracijos problema“, – sakė M. Larbi.
Trūksta diskusijos
Lektorė pažymi, kad ji pabėgėlių integracijos kontekste labiausiai pasigenda diskusijos tarp islamo ekspertų ir pačių musulmonų, ir kad iš tos diskusijos valdžia pasidarytų išvadas.
„Į tą diskusiją būtina įtraukti muftijų Romą Jokubauską – jis turi autoritetą tarp musulmonų. Dabar jie čia bando kažką daryti, diskutuoti, projektus rašyti, bet aš nieko nesu girdėjusi, kaip ir R. Jokubauskas, esu tik vieninteliam projekte dalyvavusi – važinėjome po Lietuvą, po regionus, buvo paskaitos apie skirtingas kultūras. Tačiau į šias diskusijas reikia įtraukti pačius musulmonus ir tada priiminėti įstatymus, kitaip jie nebus efektyvūs“, – sako M. Larbi.
Kur suklydome
Prieglobsčio teisės specialistė, Mykolo Romerio universiteto profesorė Lyra Jakulevičienė tv3.lt nurodė, kad pagrindiniai teisiniai sprendimai tam, kad priimtume asmenis, atvykstančius iš kitų šalių per perkėlimo procedūrą, yra padaryti, o galutiniai sprendimai buvo įtvirtinti Užsieniečių teisinės padėties įstatyme pernai lapkritį.
„Tad kalbant apie atsivežamų pabėgėlių teisinį statusą, reikėtų tik poįstatyminių aktų, kurie šiuo metu yra rengiami, reglamentuoti tam tikras procedūrines detales, leidimų išdavimų specifiką ir kitus aspektus.
Kita vertus, kalbant apie tai, kaip yra sureglamentuotas atsivežimas pagal perkėlimo programas, gal kiek ydingas pasirinkimas yra tai, kad Lietuva nusprendė atsivežti ne tik asmenis, kurie pripažinti pabėgėliais, bet ir tuos, kurie prašo pabėgėlio statuso ar kitos apsaugos. Tokiu atveju atsivežamas asmuo, dėl kurio neaišku, koks gi bus tas galutinis sprendimas. Toks modelis šiek tiek iškreipia klasikinę perkėlimo procedūrą ir tokia galimybė rizikinga tais atvejais, kai pasirodys, kad tie asmenys neatitinka tų griežtų įstatymų reikalavimų ir jiems nebus suteikiama apsauga. Tuomet Lietuvai teks tais asmenimis rūpintis“, – teigė L. Jakulevičienė.
Pats svarbiausias momentas, pažymi profesorė, yra teisinis reglamentavimas, susijęs su integracine parama.
„Natūralu, kad tie asmenys, ką tik atvykę į Lietuvą, neturės nei darbo, nei mokės kalbą, kad galėtų įsidarbinti, tad jiems aktualu yra galimybė naudotis tomis teisėmis, kuriomis gali naudotis Lietuvos piliečiai. Čia yra kelios problemos: dėl integracinės paramos labai stipriai keitėsi pats reguliavimas. Lapkričio mėnesį Vyriausybės sprendimu buvo iš esmės sumažinta teikiama parama tada, kai asmuo negali savimi pasirūpinti ir lyg buvo bandoma priartinti tą situaciją prie Lietuvos piliečių, bet šių asmenų situacija tam tikrais atvejais bus blogesnė, ypač, jei jie bus gavę tik laikinus leidimus gyventi.
Kadangi didelė dalis socialinės srities įstatymų – tiek šalpos, tiek išmokų vaikams, tiek neįgaliųjų integracijos – numato galimybę pasinaudoti tam tikromis teisėmis tik nuolatinį leidimą gyventi turintiems asmenimis, čia asmenys susidurs su kliūtimis ir tuos įstatymus reiktų koreguoti“, – teigė pašnekovė.
Taip pat kritikuotinas, L. Jakulevičienės teigimu, yra praeitų metų lapkritį sutrumpintas pabėgėlių integracinis laikotarpis iki vienerių metų, kai užsienio valstybėse, pažymi profesorė, jis trunka dvejus-trejus metus.
Profesorė nurodo, kad reikėtų didinti ir lietuvių kalbos mokymosi valandų skaičių pabėgėliams, kuris šiuo metu siekia 160 val. Taip pat, sako ji, reikėtų ieškoti būdų, kaip pripažinti atvykėlių kvalifikacijas ir išsilavinimą, nes dažnai pabėgėliai būna praradę dokumentus.
Klaidingas įspūdis
Papildomų teisės aktų, kurie galimai galėtų apsaugoti lietuvius nuo pabėgėlių, priimti, sako L. Jakulevičienė, nereikia.
„Atvykstantiems asmenims taikomi visi įstatymai, kaip ir Lietuvos piliečiams. Kalbant apie mergaičių apipjaustymą, visur pasaulyje tai pripažįstama kaip nežmoniškas elgesys ar kankinimai. Kadangi Lietuva jau yra tarptautinių dokumentų dalyvė, tai teisės aktai jau yra suderinti, ir jie yra pakankami, tad specifinio apsisaugojimo tikrai nereikėtų“,– sako pašnekovė.
Be to, pasiūlymai įtraukti bausmę už moterų apipjaustymą į Baudžiamąjį kodeksą, anot jos, daro prielaidą, kad atvykstantys asmenys yra grėsmingi.
„Ta prielaida yra neteisinga, nes į Lietuvą atvyksta asmenys patys tapo aukomis būtent dėl tokių veikų. Toks pasiūlymas sukelia įspūdį, kad atvykstantis asmuo gali būti nusikaltėlis, o ne tas, kuris ieško apsaugos“, – sakė ji.
Lietuva per dvejus metus įsipareigojusi priimti 1105 pabėgėlius iš tokių šalių kaip Sirija, Irakas ir Eritrėja.
