Tuomet ateina tokie žmonės kaip Tomas Dryžas. Tomas dirba projektų koordinatoriumi statybų įmonėje, taip pat yra karys savanoris.
Be viso to, jis savanoriauja iniciatyvoje „Niekieno vaikai“, kuri rūpinasi, kad ligoninėse ar krizių centruose esantys vaikai nesijaustų vieniši.
Tomas sako, kad dienų būna įvairių. Kartais su vaiku smagiai pabendrauji ir suteiki jam vilties, o kartais net pirmos akimirkos būna labai sunkios.
Vaikai, kuriuos lanko „Niekieno vaikai“ savanoriai, įvairaus amžiaus. Mažiausieji dar tik kūdikiai, bet jų tėvai nebūna šalia nuraminti, paglostyti.
Anot Tomo, lankomų vaikų situacijos skirtingos. Vieni vaikai tėvų neturi, o kitų tėvai, nors ir gyvi, dėl įvairių priežasčių nepasirodo.
Laikas – vaikams, kurie vieni
Papasakokite, kokia iš tiesų yra „Niekieno vaikai“ savanorių funkcija.
Mes, savanoriai, dažniausiai lankome vaikus ligoninėse ar kitose įstaigose, susijusiose su sveikatos apsauga, kur vaikai nebūtinai vieniši, bet, būna, iš daugiavaikių šeimų. Pavyzdžiui, jų tėveliai kitur, o vaikas (ligoninėje – red. past.) būna ir dvi savaites, ir tris. Jis neturi emocinės paramos, nes galbūt ne visi tėveliai turi galimybių atvykti. Mes tą paramą suteikiame aplankydami, žaisdami, bendraudami, kad jie nesijaustų vieniši.
Paklausiau atvirai – jeigu tėvai yra gyvi, ar būna taip, kad jie neateina, nes koją pakiša jų priklausomybės?
Jei atvirai, mes niekada negauname tokios informacijos, ar to vaiko tėvai, ar jis turi kažkokių problemų, priklausomybių ir kt. Tai nėra mums reikalinga informacija einant pas vaikus. Bet darau prielaidą, kad turbūt būna vaikų, kurie, turi tėvelius, bet galbūt nebendrauja su jais ar yra kitos problemos.
Ar vaikus galite lankyti visą parą, ar yra nustatytas laikas?
Vaiko lankymo laiką pasako mūsų organizacijos koordinatorius, kuris koordinuoja laikus, kada yra poreikis: ar reikia visai dienai, ar pagalba reikalinga tik, pavyzdžiui, nuo 5 iki 22 val. vakaro, ar tik iš ryto.
Ne visi susitikimai malonūs
Ką veikiate su vaikais? Jau užsiminėte, kad palaikote ryšį žaidimo forma, bet ar reikia daryti ką nors konkretaus?
Taip, dažniausiai bendraujame per žaidimus, piešiame. Skaitome knygas, priklausomai nuo vaiko amžiaus.
Vienas berniukas rodė savo mėgstamus žaidimus telefone, mes kalbėjomės apie mašinas: kokios jam labiausiai patinka ir panašiai.
Taip ir bandai užmegzti tą ryšį per papildomas veiklas. Visokių vaikučių būna, kai kurie sunkiau prisileidžia ir tas bendravimas būna sunkesnis. Kartais tą ryšį sunkiau užmegzti.
Ar buvo akimirkų, kurias įsiminėte?
Yra ir smagių patirčių, ir emociškai sunkesnių. Esu lankęs berniuką, su kuriuo vienais metais labai gerai sutarėme. Kitais metais jį vėl buvo atvežę, o aš net smagiai nusiteikęs, galvojau, pasimatysime, pašnekėsime, kaip sekasi.
Bet nuo pirmos akimirkos buvo atstūmimo reakcija su daug keiksmažodžiu. Labai nemalonu emociškai. Tu atvažiuoji, dovanoji savo laiką, bet sulauki priešingos reakcijos, didelio atstūmimo.
Bet tada supranti, kad tai yra ne apie tave, kad kiti vaikai taip išreiškia savo liūdesį. Mes turime suprasti ten vykdami, kad vaikučiai tave ne visada sutiks išskėstomis rankutėmis, nes jie turi tam tikrų psichologinių iššūkių dėl pasitikėjimo, prisileidimo ir panašiai.
Kaip baigėsi ta istorija? Ar pamažu pavyko vienas kitą vėl prisijaukinti?
Tą kartą nepavyko. Kiek pamenu, praleidau gal keturis vakarus. Buvo budėjimas su iššūkiais, nes 10 minučių draugiškai pabendraujame, po 10 minučių „nebenoriu tavęs matyti“.
Kaip ir sakiau, paskui supranti, dėl ko taip yra, ir kad nėra taip, jog visada tavęs labai laukia ir parodys tau dėkingumą. Ne dėl to čia dalyvauji.
Lanko ir naujagimius
Ar jūs, savanoriai, turite „savo“ vaikučius, ar keičiatės, ką lankote?
Pavyzdys, kad būtų lengviau įsivaizduoti. Jei vaikas guli ligoninėje dvi savaites, tai iniciatyvos tikslas, kad savanorių kaita prie vieno vaiko būtų kuo mažesnė. Tam, kad nebūtų jam streso, lengviau užmegztum ryšį.
Dėl to stengiamasi sudaryti kuo glaudesnes komandas. Pavyzdžiui, kad tie patys penki savanoriai keistųsi, o ne kiekvieną kartą ateitų vis kitas. Kitaip tariant, kad prie vieno laiko būtų kuo mažesnė kaita.
Koks jauniausias vaikas, pas kurį ateina savanoris?
Mūsų savanoriai eina ir į naujagimų skyrių. Jauniausi yra dar kūdikiai. Budėjimai gali vykti ir prie kelių dienų mažylio.
Kaip jūsų koordinatorė gauna informaciją apie vaikus? Kaip suprantu, bendrauja su gydytojais?
Taip, tai yra ryšiai su ligoninėmis. Koordinatoriai kreipiasi į ligoninių vadovybes, primena, kad yra tokia organizacija ir kad galimas bendradarbiavimas. Bendraujame ir taip gauname [informaciją].
Kiek žinau, kreipiasi pačios ligoninės, pavyzdžiui, jei atvežtas vaikas, kuris yra vienas, iš globos centro ar be tėvelių. Ligoninės pasako, kad reikėtų pagalbos jį užimant ir palydint į procedūras, nes jų būna skausmingų, su adatomis ir pan. Tai vaikui juk nesuteikia malonumo. O prie viso to prisideda vienišumo jausmas.
Tikriausiai savanoriaujate ir per laisvadienius, šventines dienas?
Taip. Aš pats neatsimenu, bet kolegos ir kolegės tikrai yra ėję. Nėra išeiginių, kad eitume tik darbo dienomis, o savaitgaliais negalėtume. Nėra „raudonų“ – šventinių – dienų.
Tomas apie savanorystės prasmę: iš naujo įvertini kai kuriuos dalykus
Ką per šį savanorystės laikotarpį supratote apie save ar išmokote?
Tu kaip žmogus labai augi ir daug ką pasiimi. Galiu tik iš savo perspektyvos vertinti, kad po budėjimų, kai pabūni pas vaikus ir išeini iš ligoninės, truputį atsikvėpi ir permąstai savo gyvenimą. Iš naujo įvertini kai kuriuos dalykus, kuriuos dažnai, kol sukiesi savo burbule, priimi kaip konstantą.
Tada pamatai, kad kažkas susiduria su tikrai žymiai didesniais iššūkiais. Tai, kad, pavyzdžiui, šiandien sugedo tavo automobilis ar merginai nulūžo nagas, yra ne problemos.
Visa tai priverčia kitaip pažiūrėti į paprastus dalykus, iš naujo įvertinti savo šeimą, darbą ar kitus dalykus.
Nežinau, ar jūs turite savo vaikų, bet ar savanorystė keičia požiūrį ir supratimą apie tėvystę, pamačius, kad kai kurių vaikų tėvai neaplanko?
Taip, kaip ir sakiau, kitaip įvertinti, susimąstai ir kažką pasiimi į savo šeimą. Per Kalėdas mes su šeima žaidžiame žaidimą, kurį viename skyriuje žaidžiame su vaikais ir paaugliais. Būna kortelės su klausimais, tu vieną ištrauki ir turi įgarsinti.
Pavyzdžiui, kokia tavo gražiausia diena?; kokią svajonę turi?; kokią galią norėtum turėti ir t.t. Kai kuriems šeimos nariams buvo nemažas iššūkis, nes apie kai kuriuos dalykus reikėjo pasakoti atvirai. Tai labai įdomi patirtis.
O kaip kiti draugai, šeimos nariai žiūri į jūsų veiklą? Ar jie supranta, ką jūs veikiate?
Supranta, bet labiau iš tos pusės, kad aš visada kaip asmuo toks buvau. Niekada neatsisakiau kitiems padėti, jaučiau empatiją. Todėl mano pasirinkimas savanoriauti nelabai nustebino. Klausė, ką ten veikiu, kuo užsiimu. Kiek leidžia atskleisti mūsų konfidencialumo susitarimas, trumpai apšviečiu apie šią veiklą, aišku, be jokių identifikacinių ženklų apie vaikų amžių ir pan.
Iniciatyva „Niekieno vaikai“ šiuo metu ieško naujų savanorių Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Daugiau informacijos apie atrankas ir savanorio anketą rasite: niekienovaikai.lt/savanoriams.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
