niekieno vaikai

„Kelių mėnesių Joris (vardas pakeistas) buvo toks mažytis, kad net nedidukėje ligoninės lovelėje galėjome guldyti mažylį išilgai ar skersai ir vis tiek ši būtų jam per didelė“, – prisimena savanorė Aelita, prie vienišo kūdikio ligoninėje budėjusi visą mėnesį. Joris į ligoninę pateko po nelaimingo atsitikimo. Sukrėstas, išsigandęs ir sunkiai sužalotas mažylis išgyveno tiek, kiek kartais per visą savo gyvenimą nepatiria suaugusieji.

„Kelių mėnesių Joris (vardas pakeistas) buvo toks mažytis, kad net nedidukėje ligoninės lovelėje galėjome guldyti mažylį išilgai ar skersai ir vis tiek ši būtų jam per didelė“, – prisimena savanorė Aelita, prie vienišo kūdikio ligoninėje budėjusi visą mėnesį. Joris į ligoninę pateko po nelaimingo atsitikimo. Sukrėstas, išsigandęs ir sunkiai sužalotas mažylis išgyveno tiek, kiek kartais per visą savo gyvenimą nepatiria suaugusieji.

Lietuvoje veikia daugybė iniciatyvų, siekiančių kurti šviesesnę kasdienybę tiems, kuriems jos labiausiai reikia. Viena jų – „Niekieno vaikai“, padedanti ligoninėse vieniems paliktiems vaikams nejausti vienatvės. Ši iniciatyva kartu su atlikėju Kazimieru Likša pristatė bendrą kūrybinį darbą – dainos „Akys liūdi“ vaizdo klipą, kviečiantį visuomenę įsigilinti į organizacijos veiklą ir apsvarstyti savanorystės galimybę.

Kiekvienas žmogus turi savo pašaukimą, tačiau ne kiekvienam toje srityje pavyksta save realizuoti. Jurgitos Danylienės teigimu, ne pelno siekianti iniciatyva „Niekieno vaikai“ yra ją išgelbėjęs savirealizacijos būdas. 41-erių klaipėdietė pasakoja, kodėl pasirinko savanorystės kelią, kaip pagalba žmonėms pakeitė jos pasaulėžiūrą bei su kokiais sunkumais tenka susidurti.

Artėjant gražiausioms metų šventėms mūsų širdys prisipildo gerumu, o šį jaukų šv. Kūčių vakarą prie stalo susirinkus visai šeimai ir džiaugiantis bendryste, kunigas Ričardas Doveika ragina nepamiršti ir tų, kurie yra vieniši, neturi, kas priglaustų ar būtų šalia sunkiausią akimirką – ligos patale.

Ketvirtus metus gyvuojanti iniciatyva „Niekieno vaikai“ per savo veiklos laikotarpį sugebėjo padėti daugiau nei 600 vaikų, kurie vieniši gulėjo gydymo įstaigose. Trečius metus šiame projekte savanoriaujanti klaipėdietė Aurelija Albrikaitė bei iniciatyvos vadovė Ieva Šuipė pasakoja, kad artėjus Kalėdų laikotarpiui vaikams didžiausia dovana yra ne materialūs daiktai, o pojūtis, jog kažkas yra šalia.

Įprasta matyti, kaip ligoninių koridoriaus tėvai prie savęs glaudžia išsigandusius vaikus. Juk jiems toks apsilankymas kupinas nežinomybės – svetimi žmonės, neįprasta aplinka, o kur dar visų procedūrų baimė. Tačiau, kaip su visu tuo susitvarko vaikai, kurie neturi, kas juos palydėtų ir laikytų už rankos? Iniciatyvos „Niekieno vaikai“ tikslas – kad nei vienas vaikas ligoninėje neliktų vienišas.

Šimtas trisdešimt. Tiek vienišų vaikų buvo išgelbėti nuo vienatvės ligoninėje. Iniciatyvos „Niekieno vaikai“ savanoriai rūpinasi vienišais vaikais ligoninėje, kurie yra palikti be tėvų ar kitų teisėtų atstovų priežiūros. Vienos iš Kauno skyriaus savanorių Vaidos Rudminienės balsas kalbant apie savanoriavimo patirtį prisotintas džiaugsmo: net klausant užsimerkus galima suprasti, kad moteris šypsosi. „Man 44 metai, palaukit, bendrai, reikia paskaičiuot.