Valdžios damos ir džentelmenai – ne kvailiai. Jie puikiai žino, kad į epitetų „cukraus vatą“ nevyniojant siūlymų kitąmet didinti mokesčius, keliai ir takeliai į rinkėjų širdis apželtų žole. O juk sunku įvardinti mokestį, kurio kitąmet nesiūloma didinti. Planuojami didesni mokesčiai darbui, kapitalui, nekilnojamam turtui, bankams, draudimo bendrovėms, prekybos tinklams, lengviesiems automobiliams, mikroautobusams ir cigaretėms, už miškus ir už aplinkos taršą. Lietuviai, galvojantys, kad kas antras (!) jų mokesčių pavidalu suneštas euras yra iššvaistomas, meile didesniems mokesčiams nedega. Praėjusiais metais atliktoje apklausose valdžiai nė ketverto dešimtbalėje sistemoje nerašę mokesčių mokėtojai nenoriai politikams patiki pinigų leidimą.
Tad politikai neriasi iš kailio – visi didinami mokesčiai stebuklingai virsta „vaiko pinigais“. Štai siūlo atsisakyti neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) didinimo, kuris leistų mažiausių pajamų gavėjams per du metus sutaupyti apie 360 eurų, o riboto darbingumo asmenims – po 240 eurų per metus. Tai – ženkli suma nepasiturinčioms šeimoms. Užuot tiek pinigų palikusi dirbančiųjų kišenėse valdžia vilioja nemokamais pietumis visiems pradinukams ir ilgesniais laisvadieniais tėvams, auginantiems vaikus. Lyg už mokesčių mokėtojų pinigus valstybės tarnautojo užsakyti pietūs vaikui būtų skanesni, nei tėvų suruošti.
Vienu metu politikai registruoja lengvatinį pridėtinės vertės mokestį keliasdešimt tūkstančių kainuojantiems elektromobiliams, tuo pat metu svarsto apmokestinti lengvuosius automobilius ir mikroautobusus, kurie į orą išmeta 130 g/km anglies dvideginio ir daugiau. Tiesa, eilinį kartą nutyli, kad retas kuris naujas, dar salone stovintis keturratis „mažylis“ ar hibridas išmeta mažiau.
Seimo nariai ant stalo kloja mokestį „bankų turtui“. „Bankai yra tokia struktūra, kuri uždirba daugiausia, bet mokesčių moka nelabai daug“, sako iniciatoriai. Bet iš tikrųjų galiausiai mokės tie, kurie iš tų bankų skolinasi. Bet pasakyti, kad skolinantis iš banko vien dėl šio mokesčio, reikės papildomai sumokėti 0,4 proc. dydžio mokestį – „nefasonas“.
Progresą toliau bando stabdyti didesniais progresiniais mokesčiais, – tais, kurie labiausiai krenta ant kuriančiųjų inovacijas ir aukštą pridėtinę vertę. Beje, būtent šie gyventojai yra itin mobilūs ir gali tokius pat gerus ir dar geresnius darbus susirasti ir inovacijas kurti kur nors Londone ar Rygoje. Ar čia logika ta, kad didžiausias algas gaunantiems išvykus, visi kiti automatiškai „išsilygins“? Keista atskirties mažinimo strategija.
Valdžia teigia „vienodinsianti“ mokesčius dividendams, o iš tikrųjų juos didins 5 procentiniais punktais. Sako, kad kuriantiems verslą 5 ar 10 procentų nieko nereiškia. Kas yra visiška netiesa. Štai jau dabar pelną uždirbantieji Latvijoje ar Estijoje bendrai moka 20 proc. siekiančius pajamų ir pelno mokesčius, o Lietuvoje šie mokesčiai kartu sudaro apie 28 proc. pelno prieš mokesčius. Padidinus GPM taikomą dividendams dar 5 p. p. mokesčių našta pasieks 32 proc. – pusantro karto daugiau, nei pas kaimynus. Bet argi rudenį skaičiuojant viščiukus, kas nors sužiūrės kiek jų per tvorą išlėks ieškoti geresnių sąlygų?
Pamiršta ambicija turėti konkurencingiausią mokesčių sistemą Baltijos šalyse. Užmarštyje liko ir pažadai mokesčių nedidinti ar nuolat nekaitalioti mokesčių įstatymų paliekant bent 6 mėnesius nuo jų priėmimo iki įsigaliojimo.
Spartus ekonomikos augimas keletą metų leido kurti viena už kitą keistesnius pasiūlymus – būsto programas turintiems būstus, regionų gausinimo programas, kuriomis daugiausiai naudojosi ne norintys apsigyventi Visagine ar Pagėgiuose, bet įsikurti didmiesčių pašonėje ir t.t. Dalinti svetimus pinigus politikai įprato. Geradario vaidmens atsisakyti sunku, o rinkimams artėjant – ir nenaudinga. Tad pažadų ir toliau tik daugės, o mokesčių didinimas ir toliau bus vadinamas netikrais, ausiai mieliau skambančiais, vardais.
Ieva Valeškaitė yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnioji ekspertė.
