„Lietuvos lenkai yra vienintelė tokia grupė, kuri susidarė vietoje ir iš vietinių gyventojų. Ir mes turime juos taip priimti. Lygiai taip pat, kaip mes priimame Žemaitiją, Dzūkiją, turime priimti ir Vilniją, Lietuvos lenkus“, – Lietuvos televizijos laidoje „Įžvalgos“, kurią veda Virginijus Savukynas, teigė Kultūros ministro patarėjas, etnologas Imantas Melianas.
Jūs daug metų tyrinėjate etninius santykius. Kodėl paaštrėjo santykiai su Lietuvos lenkais, o ne, pavyzdžiui, Lietuvos rusais ar kitomis etninėmis grupėmis?
Turbūt nebūtų visai teisinga pasakyti, kad tie santykiai pastaruoju metu ypatingai paaštrėjo. Tiksliau būtų įvardinti problemą, kuri nebuvo sprendžiama visus dvidešimt metų. Klausimai, kurie nėra sprendžiami, turi savybę spręstis savaime. Kartais tai nutinka sprogstamuoju būdu.
Tas sprogimas įvyko. Matome abipusius kaltinimus: iš lietuvių pusės lenkams ir atvirkščiai. Vyksta įvairiausi konfliktai. Kodėl taip vyksta būtent dabar?
Visais atvejais tiek, kiek šioje problemoje yra tikrų neatsakytų klausimų, yra vienas dalykas, o kitas dalykas, kiek tuo bando pasinaudoti suinteresuoti asmenys, jų grupės arba tam tikros jėgos.
Ar Lietuvos lenkai kelia pavojų Lietuvai?
Manau, kad Lietuvos lenkai kelia pavojų Lietuvai ne ką daugiau nei Lietuvos žemaičiai. Tiesiog kalbėdami apie tam tikrus klausimus, susijusius su egzistuojančiomis problemomis, niekada negalima apie subjektiškumą, tik kaip apie objektą. Nesvarbu, ar šiuo atveju kalbėtume apie žemaičius, dzūkus ar Lietuvos lenkus.
Ką jūs turite omenyje kalbėdamas apie subjektiškumą?
Tai yra ketvirtis milijono Lietuvos piliečių, kurie turi savo mentalitetą, savo suvokimą. Problema yra ne tai, kad jis yra kitoks. Problema yra tai, kiek mūsų visuomenė ir valstybė, sugeba tą subjektiškumą suvokti ir jį inkorporuoti į bendrą Lietuvos kaip tautos ir valstybės suvokimą.
Pereikime prie konkrečių dalykų. Kodėl bijoma lenkiškų užrašų Vilniaus krašte? Sakoma, kad štai lenkai dvidešimt metų gyveno tame krašte ir nepasiklydo, nors buvo tik lietuviški užrašai. Taigi kodėl taip negalėtų būti dar dvidešimt ar šimtą metų? Kodėl Vilniaus krašto gyventojai panoro, kad būtų tie lenkiški užrašai?
Tikrai taip, jie nepasiklydo ir nepasiklys. Visais atvejais tai nėra nei būtinybė, nei, atvirkščiai, kažkas baisaus. Galiu pasakyti tik tiek, kad pažvelgus į pastarųjų dvidešimties metų laikotarpį, dvikalbiai užrašai yra visos Europos valstybių taikoma praktika. Ir čia kalbama ne apie kažkokias imigrantų grupes, o tradicines mažumas. Tikslas yra labai paprastas: kad žmonės galėtų jaustis komfortiškai, jiems nereikėtų dairytis į kitas valstybes ir jie galėtų jaustis kaip namuose.
Jūs minėjote grupes, kurios eskaluoja šią problemą. Kokios tos grupės ir kam tai yra naudinga eskaluoti?
Nenorėčiau įvardinti konkrečiais pavadinimais ir pavardėmis tų grupių ar asmenų. Tačiau turbūt nėra paslaptis, kad ir Lietuvos viduje, ir už jos ribų yra norinčių išnaudoti vadinamą lenkišką kortą, lenkų klausimą Lietuvoje. Mūsų valstybei iš to nieko gero nenusimato. Objektyviai svarstydami turime atsižvelgti į tai, kaip ta problema, jei ji tokia yra, atsirado ir be jokių emocijų ją spręsti. Ir negalima pasiduoti vienos ar kitos suinteresuotos pusės išvedžiojimams.
Yra manančių, kad šis konfliktas nėra reikalingas nei Lietuvai, nei Lenkijai, o būtent Kremliui...
Tikrai ne Urugvajui... (juokasi – red. past.)
Tačiau kodėl mes ir ypatingai nacionalistiškai nusiteikę mūsų politikai, visuomenės, kultūros veikėjai pasiduoda kažkam kitam, kas bando žarstyti žarijas svetimomis rankomis?
Tikrai nenoriu nieko kaltinti, kad kažkas kažkam pasiduoda. Dažniausiai tai yra stoka tam tikrų žinių apie mūsų krašto etninę istoriją. Būtent tai, kur kas vyko ir kodėl kai kuriuose regionuose susiformavo tokia situacija, kokia yra dabar. Kai tie dalykai yra stereotipiškai pateikiami, priimami ir jais remiamasi kasdienėje politinėje veikloje, nieko gero iš to nebus.
Pereikime prie svarbiausio klausimo. Ką daryti, kad santykiai su lenkais pagerėtų?
Pirmiausia, atsiriboti nuo emocijų.
Na, bet juk tai nėra lengva – žmogus yra iš kūno ir kraujo, emocijos irgi yra svarbu...
Taip, emocijos labai svarbu. Tačiau pirmiausia pagalvokime, ko reikia mūsų valstybei ir visuomenei. Kas iš to gali būti į gerą, o kas tik į blogą. Tik pasiremdami visomis žiniomis, supratimu bei išvadomis, kurias galėtų padaryti ir atitinkamos institucijos, turėtume priimti tolesnius praktinius sprendimus šiuo klausimu.
Kokie tie praktiniai sprendimai galėtų būti?
Nesu politikas, todėl šiuo atveju aš galiu kalbėti tik kaip tų dalykų tyrinėtojas. Manau, kad turime suvokti, kad Lietuvos lenkai yra vienintelė tokia grupė, kuri susidarė vietoje ir iš vietinių gyventojų. Ir mes turime juos taip priimti. Lygiai taip pat, kaip mes priimame Žemaitiją, Dzūkiją, turime priimti ir Vilniją, Lietuvos lenkus.
V. Savukynas, „Įžvalgos“.
