Apie tai – naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“: interviu su iš Afganistano į Lietuvą atvykusiu chirurgu Jumagulu Yaqubi, dirbančiu VU Santaros klinikose, Nacionaliniame vėžio centre.
Pagrindinis tikslas – išmokti kalbą ir gauti gydytojo licenciją
Jūs atvykote į Lietuvą, iš Raseinių vėliau su žmona ir vaikučiais persikėlėte gyventi į Kauną. Kaip minėjote, tuo metu vieni pagrindinių jūsų tikslų buvo gauti gydytojo licenciją, kad galėtumėte dirbti Lietuvoje, ir išmokti kalbą. Ar šie dalykai jums buvo svarbiausi?
J. Yaqubi: Taip. Kadangi mes atvykome, po kelių dienų pradėjome galvoti, kokios dabar yra problemos ir iššūkiai. Tada aš nusprendžiau, kad mano pirmasis ir pagrindinis tikslas bus išmokti kalbą. Kadangi kalba yra raktas, kalba yra pagrindas. Be kalbos negali integruotis, negali bendrauti su kitais.
Aš pradėjau lankyti lietuvių kalbos kursus, kuriuos organizavo Raudonasis Kryžius. Jie mums padėjo trejus metus, per integracijos laikotarpį. Taip pat turėjau savo mokytoją, su kuriuo mokydavausi kelias valandas per savaitę. Daug dėmesio skyriau tam, kaip kuo greičiau išmokti kalbą.
Ir man pavyko. Po aštuonių mėnesių išlaikiau antros kategorijos lietuvių kalbos egzaminą, o maždaug po devynių mėnesių gavau gydytojo licenciją. Turėjau išlaikyti tam tikrus kursus, susijusius su antibiotikais ir skubiąja pagalba.
Kai gavau licenciją, reikėjo susirasti darbą. Kadangi neturėjau patirties, kaip Lietuvoje ieškoti darbo, tai irgi buvo iššūkis. Bet man pavyko. Pirmoji mano darbovietė buvo Prienuose. Ten buvo labai malonus direktorius, kuris mane priėmė į darbą. Dirbti su pacientais nebijojau, nes jau turėjau patirties.
Tačiau dokumentacija, kaip viską rašyti, man buvo visiškai naujas dalykas. Vėliau dirbau Jonavos ligoninėje, Kaišiadoryse, paskui kelis mėnesius Kauno klinikose. Taip viską pradėjau nuo žemiausio laiptelio, žingsnis po žingsnio. Tada man pavyko gauti darbą Nacionaliniame vėžio centre. Persikėlėme į Vilnių ir iki šiol ten gyvename bei dirbame.
Kokia kalba bendraujate namie?
Kokia kalba namuose bendraujate su šeima?
J. Yaqubi: Mūsų kalba yra persų. Persų kalbos raštas rašomas iš dešinės į kairę. Gramatika irgi labai skiriasi. Su žmona ir mažyliu mes kalbame savo kalba. Aš dar noriu papasakoti apie savo ryšius su Lietuva. Pirmą kartą Lietuvos kariai į mūsų provinciją, Gorą, atvyko apie 2003–2004 metus.
Aš susipažinau su gydytojais, kadangi pats buvau chirurgas. Man labai patiko kiti chirurgai. Tuo metu buvo ramybės laikotarpis. Prisimenu, kad jiems reikėjo chirurgo karių ligoninėje, bazėje, kuri buvo Gore. Aš dviračiu važiuodavau į jų stovyklą, o gydytojas kartu su manimi grįždavo į mūsų ligoninę.
Vieną kartą prisimenu, kad karinės ligoninės direktorius man paskambino apie trečią valandą ir pasakė, kad jiems reikia mano pagalbos. Aš sutikau, atėjau ir pamačiau, kad pacientė guli ant chirurginio stalo. Jie pasakė, kad pacientę reikia operuoti, nes jai apendicitas. Negalėjo gauti greitosios pagalbos. Tuo metu jų chirurgas atostogavo, o pacientės būklė buvo skubi.
Tai buvo pirmas kartas, kai operavau Lietuvos karį Gore. O dabar Nacionaliniame vėžio centre esu operavęs apie tūkstantį žmonių. Man tai labai patinka. Tada, kadangi aš buvau direktorius, užsimezgė bendravimas, atsirado pasitikėjimas. Ir dėl šios priežasties aš dabar esu čia, Lietuvoje.
Ar lietuvių kalba sudėtinga?
Kaip jums atrodo lietuvių kalba? Ar ji sudėtinga? Kaip sekėsi jos mokytis iš pradžių ir kaip sekasi dabar? Ką apie lietuvių kalbą kalbate su šeima, kokie jūsų įspūdžiai?
J. Yaqubi: Nė viena kalba nėra lengva, ir lietuvių kalba taip pat sunki. Bet reikia kantrybės, reikia praktikuotis, kartoti ir taip mokytis. Kitas dalykas – nebijoti suklysti. Kartais žmogus moka kalbą, bet bijo kalbėti, kad nepadarytų klaidų.
Pavyzdžiui, jeigu aš galvočiau, kad esu gydytojas, todėl mano lietuvių kalba turi būti labai aukšto lygio, taip nebūtų. Mano lietuvių kalba ir dabar nėra tokio aukšto lygio, o pradžioje tuo labiau nebuvo. Bet aš nebijau. Tai, ką išmokstu, stengiuosi praktikuoti. Ir tai yra svarbiausia.
O kaip reaguoja jūsų pacientai? Kokia kalba jie dažniausiai bando su jumis bendrauti? Galbūt angliškai? Kaip reaguoja, kai pradedate kalbėti lietuviškai?
J. Yaqubi: Taip, čia labai įdomu. Dauguma pacientų jau žino, pas ką eina. Jie mato, kad mano vardas ir pavardė skiriasi, ir tada pasižiūri, iš kur šitas gydytojas. Kai jie įeina į kabinetą, kartais paklausia, kokia kalba mes kalbėsimės. Aš sakau: „Bandome lietuviškai.“ Ir mes visada kalbame lietuviškai.
Kadangi dauguma mūsų pacientų nemoka anglų kalbos. Tai vyresnio amžiaus žmonės. O aš nemoku rusų kalbos, kad galėčiau su jais susikalbėti. Bet tai nėra problema. Aš viską paaiškinu savo pacientui ir paklausiu, ar aišku. Jeigu reikia, pakartoju dar vieną kartą, paskui dar kartą, kad žmogus suprastų.
Kas buvo sunkiausia mokantis kalbos?
O mokantis lietuvių kalbos kas jums buvo sunkiausia? Galbūt žodžiai, galūnės ar laikai – būtasis, esamasis, būsimasis?
J. Yaqubi: Pagrindinis sunkumas yra gramatika ir galūnės. Kadangi mūsų kalboje tokių galūnių nėra. Aš taip pat išmokau anglų kalbą, o anglų kalboje irgi nėra tokių galūnių. Todėl man tai buvo sudėtinga ir dabar vis dar yra sudėtinga.
Ar buvo kokių nors nesusipratimų, juokingų situacijų dėl lietuvių kalbos ar kitų dalykų Lietuvoje? Galbūt ką nors prisimenate?
J. Yaqubi: Nežinau, tokių situacijų buvo daug, bet prisimenu vieną iš pradžių, kai tik pradėjau dirbti ligoninėje. Aš buvau pamiršęs savo kolegės vardą. Turėjau susitikti su chirurge operacinėje ir paklausiau kito kolegos, kaip ji vadinasi. Bet aš nepaklausiau: „Koks jos vardas?“ Aš paklausiau: „Koks jos pavadinimas?“ Vietoj vardo pasakiau „pavadinimas“.
Ar turite kokį nors mėgstamiausią lietuvišką žodį ar kelis žodžius, kurie jums skamba ypač gražiai arba reiškia ką nors gražaus?
J. Yaqubi: Lietuvių kalba yra labai graži kalba. Man labai patinka žodžiai, kuriuose yra raidė S. Man tokie žodžiai labai gražiai skamba, labai ramina. Tokių žodžių yra daug, jie kartojasi.
Ar migrantai išspręstų demografijos problemą?
Lietuvos socialinių mokslų centro, Vytauto Didžiojo universiteto, SHARE Berlin instituto tyrėjas Vytenis Deimantas prakalbo, ar migrantai galėtų Lietuvoje padėti spręsti demografines problemas.
Jeigu kalbėtume apie migrantus iš kitų šalių, ne grįžtančius lietuvius, bet migrantus iš kitų valstybių, kiek realus tas argumentas, kad būtent jie padidins gyventojų skaičių?
V. Deimantas: Grįžtame prie mokslo grįstos diskusijos. Pradėkime nuo to, kad migrantai iš trečiųjų šalių ar Europos Sąjungos valstybių yra auganti grupė. Ypač trečiųjų šalių gyventojai Lietuvoje, ypač po karo Ukrainoje pradžios, pradėjo sudaryti vis didesnę gyventojų dalį. Dabar daugiau nei 200 tūkst. gyventojų yra užsienio kilmės, užsienio pilietybės, todėl negalima nematyti šio demografinio pokyčio.
Demografinis pokytis susideda ne vien iš žmonių kilmės šalių įvairovės, bet ir iš to, kuo atvykstančiųjų demografinė struktūra skiriasi nuo Lietuvoje gyvenančių žmonių struktūros. Įdomu tai, kad didžioji dalis į Lietuvą atvykstančių žmonių yra vyrai. Žiūrint į mažesnes grupes, dėl objektyvių priežasčių, pavyzdžiui, tarp Ukrainos piliečių didelę dalį sudaro moterys.
Tačiau atskyrus šią išskirtinę grupę matome, kad demografinė struktūra nėra tokia pati, kokią paprastai matome visuomenėje. Kol kas nežinome, ar šie žmonės atvyksta su šeimomis, ar ne, nes didžioji dalis jų Lietuvoje gyvena gana trumpą laiką, turėdami teisinius dokumentus, suteikiančius teisę dirbti ir gyventi Lietuvoje. Dažnai jie taip pat grįžta.
Klausimas, kuriam laikotarpiui jie čia atvyksta, tačiau faktas, kad nemaža dalis šių žmonių atvyksta į Lietuvą būtent dėl darbo santykių. Lietuva imigracijos šalimi tapo gana neseniai. 2019-ieji buvo pirmieji metai, kai imigracija į Lietuvą, tiek užsieniečių, tiek grįžtančių lietuvių, viršijo emigraciją.
Todėl kol kas labai sunku pajusti ir įvertinti, kokį efektą tai daro šaliai, ypač demografiškai, nes nežinome, kiek žmonių planuoja pasilikti Lietuvoje. Tai yra grupė, apie kurią žinome nedaug. Yra labai mažai tyrimų, ypač paremtų kiekybiniais duomenimis, kurie leistų įvertinti šio visuomenės pokyčio įtaką Lietuvai. Tai tikrai nebaigtas klausimas, tačiau kol kas matome, kad atvyksta daugiausia vyrai.
Nežinome, ar jie kuria santykius, ar ne, ir maža tikimybė, kad per tokį trumpą laiką jie susilaukia vaikų, ypač jeigu atvyksta tik laikinai. Tai atviras klausimas, tačiau šiuo metu migracija labiau prisideda prie darbo rinkos poreikių patenkinimo negu prie demografinių pokyčių Lietuvoje.
Šią „Dienos pjūvio“ laidą remia Medijų rėmimo fondas.
LAIDĄ „DIENOS PJŪVIS“ RASITE STRAIPSNIO PRADŽIOJE.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai aktualių pokalbių laidoje „Dienos pjūvis“ – kiekvieną darbo dieną naujienų portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
