Ramunė Dambrauskaitė
Miestiečiams Dainų parkas gerai žinomas – einant pro šalį matyti iš pirmo žvilgsnio visai graži žaliuojanti zona. Bet kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių. Dainų parke nereikalingų, sužalotų, ligotų, invazinių medžių – gausybė. Galima sakyti, tai visiškai apleista zona, kurioje nėra net padoraus takelio. Ir apskritai Šiauliuose kone visi parkai neatitinka šiuolaikinių parko standartų. Pasak doc. dr. Irenos Burneckienės, tikriausiai taip atsitiko todėl, kad Lietuvoje nebuvo plėtojama parkų kultūra. Docentė taip pat tikina, kad net ir parko priežiūra turi rūpintis profesionalai, o gyventojai savo iniciatyva – jiems talkinti.
– Kokios pagalbos paprašė iš jūsų miesto Savivaldybė?
– Savivaldybė paprašė Šiaulių universiteto Aplinkotyros katedros padėti sutvarkyti parką. Ne tiesiogiai sutvarkyti, bet patarti, profesionaliai padėti apsispręsti, kokie medžiai bus kertami, kokia apskritai parko žaliojo drabužio situacija ir pateikti idėją, koks galėtų būti Dainų parkas. Katedroje ir dirba specialistai, kurie gali tai padaryti. Mūsų komanda šiuo metu sudaryta iš trijų žmonių – tai yra katedros vedėja profesorė Ingrida Šaulienė, dendrologas Kęstutis Aukselis ir aš. Mes ir atsiliepėme į šį prašymą.
– Kokia parko situacija?
– Dainų parko situacija yra liūdnoka, nors jo lokacija yra labai dėkinga. Plotas šiuo metu yra didelis – 41 su trupučiu hektaro, nors kažkada buvo 65, toks plotas buvo tuomet, kai jis buvo apsodintas. Šiandien parko pakraščiai yra atiduoti privatininkams, teritorijoje pastatyta Šiaulių arena. Parkas labai apleistas. Rinkdama duomenis apie jį, ten vaikščiodama pagalvojau: apleisti parką pakanka dešimtmečio, o jį sutvarkyti ar bent jau grąžinti į pirmykštę tvarkingą būseną reikia labai daug lėšų. Mes gyvename XXI amžiuje, todėl nemanau, kad Šiauliams turėti bent vieną parką, atitinkantį šiuolaikinio parko nuostatas, yra prabanga. Vis dėl to grįžkime prie parko situacijos. Takų nėra. Visi ten esantys takai yra tik dėl to, kad žmonės juos pramynė.
Žolė užaugusi iki pečių. Ją juk reikia pjauti, nes toje žolėje klesti erkės. Net ir aš grįžusi iš parko teritorijos parsinešiau erkių. Tad parkas yra tiesiog nesaugus ir žmonėms, ir ten vedžiojamiems šunims, kurie kartais palaksto ir palaidi. Bet juk tai ypač pavojinga vaikams. Jie ateina į parką iš aplinkinių namų žaisti, dviračiais važinėjasi.
Antras dalykas, ten yra labai daug medžių atžalų ir savaiminukų. Medžiai subręsta ir sėjasi. O parką reikia tvarkyti kryptingai. Pirmiausia reikia atstatyti pačią pirminę želdinių idėją – padaryti ją tokią, kokia ji buvo, kai tik buvo pasodinti medžiai. Parkas pasodintas XX a. paskutiniame ketvirtyje. Tad šiandien jis nebeturi pakankamos erdvės, kad galima būtų jį apžvelgti. Medžiai užaugo, praėjo jau maždaug 50 metų. Nėra erdvių akiai paganyti – viskas baigia apaugti ir užželti, tad beveik nieko nesimato.
– Kas jus nustebino?
– Viena iš nesąmonių – nėra patogaus įėjimo praktiškai nė iš vienos parko pusės. Lyg ir parkas, bet į jį patekti tako nėra. Iš Tilžės gatvės pusės esančių daugiabučių kvartalo veda takas į parką, bet pasiekus žaliąją teritoriją jau turėsi žingsniuoti per žolę.
Ir taip su visais takais, vedančiais į parką, – prieini teritoriją ir eik, kaip nori. Nėra nė vieno civilizuoto įėjimo, kur žmogaus avalynė nesusiterštų – juk moterys eina ir su bateliais, žmonės vasarą vaikšto su basutėmis ir pan. Parko teritorijos kontūrai mane stebina. Aš gyvenime nesu mačiusi parko su tokiu kontūru. Nežinau, kas jį projektavo, kas darė, bet net ir ne architektas gali suprasti, kad šitaip neturėtų būti. Teritorijos „iškramtymai“, išsikišimai, nelogiški kraštai – kuo remiantis jie padaryti? Tai tiesiog yra neprofesionaliai iškarpyta teritorija. Bet palikime tai istorijai ir žmonėms, kurie buvo atsakingi už teritorijos planavimą.
– Kokia galima parko ateitis?
– Tai galėtų būti parkas, kurio didelį plotą būtų galima išnaudoti miestiečių ir miesto svečių poreikiams. Socialiai šis parkas yra labai reikalingas, kadangi jis yra jungtis, centras tarp rajonų. Jis jungia Lieporių, Dainų rajonus, Šiaulių arenos zoną, Šiaulių gimdymo namų rajoną ir ten netoliese esantį privatininkų rajoną. Gyvenamieji namai, gyventojai apsupę parką iš visų pusių. Tad nenuostabu, kad jaučiamas žaliosios teritorijos poreikis.
Ką ten gyventojai veikia? Stebėjimai parodė, kad jie ten sportuoja, ateina pasivaikščioti, vedžioja šunis, vaikai žaidžia ir važinėja dviračiais. Yra tokių, kurie parke vartoja alkoholį. Ten renkasi asocialūs žmonės, kurie renka sraiges parduoti, geria. O gali ir užpulti – apiplėšti ar sužaloti. Tad tiesiog yra nesaugu ne tik dėl erkių, bet ir dėl asocialių žmonių.
– O kiti miesto parkai?
– Iš Šiauliuose esančių parkų nė vienas nėra šiuolaikinis, nė vienas neatitinka europietiško lygio. Gal taip yra todėl, kad mes neturime vadinamosios parkų kultūros.
Visi įžymūs Lietuvos parkai daugiausia sodinti užsieniečių, augalai irgi dažnai atvežtiniai. Mes kviesdavome įžymius kraštovaizdžio architektus ir mums sodino parkus dvaruose dažniausiai ne lietuviai.
Tad aš manau, kad netinkamas požiūris į parkus ir parkų kultūros stoka atsirado dėl to, kad mes neturime kraštovaizdžio specialistų arba turime jų labai mažai. Ir kol kas jiems nelabai duodama pasireikšti. Klaipėdietis padarė parką Kinijoje (Lietuvos parką Kinijoje), o galėtų padaryti Lietuvoje. Apie tai buvo reportažas – jis parką kūrė etnokryptimi.
– Grįžkime prie Dainų. Kokie pokyčiai turi įvykti parke?
– Reikia atsisakyti savaiminukų. Savaiminukai pasisėja bet kur ir itin dažnai - tankiai. O jie perspektyvų neturi. Taip pat būtina atsisakyti krūmynų. Krūmai nebuvo sodinti, nėra kultūriniai. Tai, vaizdžiai tariant, yra šabarkštynai.
Parke nevyksta kultūrinė veikla. Faktas: žmonės nori jame būti. Tad šiuo metu atsirado iniciatyva iš aplinkinių rajonų. Žmonės nori tvarkyti parką ir to siekia labai aktyviai. Jie siūlosi pjauti žolę, genėti medžius. Aš pabrėžiu, kad noras labai geras, bet yra vienas dalykas, kurį iniciatyvūs žmonės turėtų žinoti. Visa tai turėtų būti daroma moksliniu pagrindu, o ne taip, kaip kiekvienas įsivaizduoja. Kas bus, jeigu kiekvienas pradės tvarką daryti savo nuožiūra? Bus tikrai blogai.
Tai yra visuomeninė vieta, atskirasis želdynas. Mes negalime kiekvienas rodydamas iniciatyvą vadovautis tik savo asmenine samprata. Parkui atkurti reikia projekto, kuriame numatomos kryptys, mąstoma kompleksiškai, atsižvelgiama į parko ateitį. Pirmiausia reikėtų atsižvelgti į specialistų patarimus ir nuomonę.
– Negi žmonės to nesupranta?
– Daugelis nesupranta. Man labai malonu, kad Šiauliuose pagaliau atėjo eilė parkams tvarkyti – Savivaldybė tuo susirūpino. Bet man neduoda ramybės kitas dalykas: kiek profesionaliai jie bus tvarkomi. Teko kalbėti su vicemeru, o jis teigia, kad bus talkos, medžių pjovimas, genėjimas ir pan. Tai yra iniciatyva, paremta aplinkinių gyventojų pagalba, ir tai nebus profesionalu.
Žmonių negalima „paleisti“ su pjūklu ir kirviu. Jie pridarys tokių dalykų, kad bus dar blogiau negu yra dabar. Bendruomenių iniciatyvas reikia gražiai nukreipti. Jeigu šiauliečiai turi noro ir entuziazmo padėti, reikia tuo pasinaudoti. Bet ir čia turi būti profesionalo priežiūra. Jei jis įsikiš, nekils rizika padaryti dar didesnės žalos parkui.
– Lauktų ir parko vizija.
– Reikia galvoti, kaip šis parkas taps populiarus. Kaip jis turėtų pritraukti įvairias socialines grupes. Tai turi būti maloni ir patogi vieta visiems: turintiems negalią, vaikams, šeimoms, įvairių amžiaus kategorijų žmonėms. Kad ir vaikas vežimėlyje galėtų pakvėpuoti grynu oru, kad daugelis norėtų važinėti dviračiais, pasivaikščioti ir pasėdėti. Juk ne kiekvienas gali išvažiuoti į užmiestį, pavyzdžiui, į Bubius, kad galėtų pasimėgauti gamta, o Dainų parkas – šalia. Parko pašonėje yra gyvenamieji namai, tad būtų galima užsukti po darbo, savaitgaliais. Nereikėtų keliauti. Parką galima padaryti populiarų, reikalingą ir įgyvendinti žmonių norą turėti sąlytį su gamta.
