Lietuvoje nebūna rimtų gamtos kataklizmų, neturime itin pavojingų gamyklų, vis dėlto gyvename lyg ant parako statinės, kuriai, neduokdie, driokstelėjus, Lietuva liktų negyva žeme.
Televizorius per žinias rodo, kaip suimamas Vengrijos aliuminio gamyklos direktorius, agresyviu raudonuoju šlamu užliejęs kelis kaimus, o pas mus už lango užkaukia civilinės apsaugos sirenos. Apie masinį pavojų turinčios pranešti sirenos kaukia du kartus per metus. Laimei, ir šįkart pavojus – tik mokomasis.
Tačiau ką tik Vengrijos gamykloje įvykusi tragedija privertė susimąstyti – kokių mes Lietuvoje turime potencialių pavojų, galinčių tūkstančius žmonių pražudyti arba priversti masiškai bėgti iš namų, kaip ką tik nutiko mažo Vengrijos provincijos miestelio Aikos gyventojams.
Aika, esanti už pusantro šimto kilometrų į vakarus nuo sostinės Budapešto, dar neseniai buvo ramaus gyvenimo etalonas. Vietinės gamyklos, pagrindinės šių apylinkių gyventojų darbdavės, žmonės iki šiol visiškai nebijojo. Atrodė, nėra ko bijoti, nes toje gamykloje iš mineralo neselino buvo oksiduojamas aliuminis, gaminama trąša potašas ir aliuminio sulfatai, kurie nėra nei nuodingi, nei agresyvūs ar juolab radioaktyvūs.
Tik viena bėda – visa tai gaminant, kaip atlieka kaupėsi raudonasis šlamas – skystas dumblas, kuriame daug kalio šarmo ir įvairių metalų.
Gamyklos vadovai sugalvojo pigiausią išeitį – milžinišką lauką „aptvėrė“ sukastomis žemės dambomis ir padarė tokį raudono dumblo ežerą. Vengrijoje – karštokas klimatas, todėl šlamo vandenį turėjo išgarinti saulė, o raudonąsias nuosėdas planuota vėliau perdirbti.
Raudono šarmo upė
Visus tuos planus sujaukė nelaimė. Spalio 4-ąją viena dambos siena nugriuvo, ir per milijoną tonų šlamo plūstelėjo į žemumą... Greičiau nei per valandą raudono dumblo upė užliejo tris miestelius. Nespėję išsilakstyti žmonės išsimaudė raudonajame dumble, o jame murkdantis, ima dirginti, po to apdega oda. Sunkiau nukentėjo tie, kuriems šlamo pakliuvo į akis. Septyni žmonės, tarp kurių vienas kūdikis, žuvo, pusantro šimto apdegė, rimtai nukentėjo šimtai užlietų namų, šiek tiek šlamo pateko ir į Dunojų.
Kaip neretai nutinka, gamykla pasirodė nepajėgi pati likviduoti tokios katastrofos. Pats Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas pranešė, kad gamyklos direktorius Zoltanas Bakonas suimtas, o likviduoti katastrofos pasiųsta 4000 darbininkų bei karių, mobilizuota 300 sunkvežimių, taip pat buldozerių ir ekskavatorių. Pastarieji jau sukasė papildomą kilometro ilgio 5 metrų aukščio ir 20 metrų pločio pylimą. Dabar vandens žarnomis plaunami pastatai, o kartu prasideda bylinėjimosi dėl kompensacijų maratonas.
Baltieji kalnai vis artinasi
Vengrijos avariją bene karščiausiai mūsų šalyje aptarinėjo prie pat Kėdainių esančių Medekšių, Liogailiškio ir Zabieliškio kaimų gyventojai. Mat Kėdainių pašonėje esanti trąšų gamykla „Lifosa“ jau 40 metų krauna kalcio sulfato – fosfogipso – sąvartyną. Dabar jis užima net 80 hektarų plotą.
Pagaminus toną trąšoms reikalingos fosforo rūgšties, susikaupia net 5 tonos fosofogipso. Pasak „Lifosos“ darbų saugos direktoriaus Kęstučio Brazausko, kalcio sulfatas stingsta tiesiog ore, sunkvežimiai jį spėja nuvežti vos 3 kilometrus, todėl sąvartynas pilamas greta gamyklos.
Pašaliečiams tie balti kalnai atrodo egzotiškai, net gražiai, o Medekšių ir Zabieliškio gyventojai šiurpsta matydami, kaip 60 metrų aukščio siekiančios baltosios kalvos artėja prie jų namų. Blogiausia, kad gamykla prašo dar 40 hektarų, bet ir tų užtektų vos dviem dešimtmečiams.
Viena paguoda, kad fosfogipsas – nenuodingas, netakus, jis nedega ir negaruoja. Žymiai pavojingiau gyventi prie Jonavos azotinių trąšų gamyklos, kurią prieš porą dešimtmečių ištiko didžiausia Lietuvoje technogeninė katastrofa.
Nematomas amoniako debesis
1989 metų kovo 20-ąją tuometiniame Jonavos gamybiniame susivienijime „Azotas“ (dabar AB „Achema“) įvyko avarija. Apie vienuoliktą valandą pratrūko ir griuvo netoli nitrofoskos cecho stovėjusi milžiniška amoniako saugykla, o iš jos rezervuaro išsiliejo apie 7500 tonų šio chemikalo.
Darbininkai, kurie dar pajėgė, dusdami išsilakstė, o išsiliejęs amoniakas užsidegė. Netrukus ugnis apėmė nitrofoskos cechą, dar po kelių minučių persimetė ir į trąšų sandėlį. Degantys chemikalai ėmė smarkiai garuoti, nitrofoska – skilti, į atmosferą išsiskyrė nuodingų chemikalų debesis. Jis nuplaukė link Jonavos, po to pasiekė Ukmergės, Širvintų, Kėdainių rajonus.
Po poros valandų ukmergiškiai ėmė užuosti amoniako smarvę. Žmonės baukščiai dairėsi „Azoto“ gamyklos link, o nieko nematydami dalinosi gandais ir nebedaug trūko, kad Ukmergėje būtų kilusi panika.
Mažiau pasisekė arčiau gamyklos gyvenantiems ir neperspėtiems kaimiečiams. Nesuprasdami, kas vyksta, už gerklių susiėmę ėmė kosėti, dūsuoti laukuose ties Veprių kaimu (13 kilometrų nuo gamyklos) dirbantys žmonės, šunys puolė slėptis į būdas, iškrito vištos.
Sovietų Sąjungoje jau galiojo „viešumo politika“, tad apie nelaimę gamykloje tą patį vakarą pranešta per Maskvos žinių laidą „Vremia“, tik iš įpročio meluoti nuslėptas aukų skaičius. Manoma, kad gamykloje žuvo 6–7 darbininkai, per pusę šimto apdegė odą, bronchus, plaučius.
Kaista net išjungtas
Gyvename palyginti šaltame klimate, užtai Lietuvoje nėra pavojingų plėšrūnų, mirtinai geliančių gyvačių ar vorų, mums negresia pietų šalis taršantys uraganai, taifūnai, potvyniai. Lietuvos nepuola nei skėriai, nei maliarija ar kitos tropikų infekcijos, neturime kalnų, kuriose ištinka griūtys bei nuošliaužos, pas mus nebūna ir žemės drebėjimų.
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas yra sugrupavęs grėsmes. Vėtra, gamyklos avarija, durpynų ar miškų gaisrai, transporto katastrofos gali pražudyti būrį žmonių, tačiau tai tik lokalinės katastrofos, visai šaliai jos negresia.
Vis dėlto turime vieną potencialų pavojų, galintį visą Lietuvą paversti negyvenama dykyne. Tai Ignalinos atominė elektrinė.
Daugelis nustebs – koks čia pavojus, kai elektrinė 2009-ųjų gruodžio 31-ąją išjungta?
Neskubėkime nusiraminti. Branduolinis reaktorius – ne garo katilas, kuriame užgesinai ugnį ir gali ramiai miegoti. Buvusios galingiausios pasaulyje atominės elektrinės net išjungtas antrasis reaktorius kaista toliau, jame tebevyksta atomų branduolių reakcijos...
Didžiausia istorijoje katastrofa
Čikagos (JAV) universiteto mokslininkai 1942 metais paleido pirmąjį bandomąjį branduolinį reaktorių, o jau šiandien beveik trijose dešimtyse šalių veikiančių atominių reaktorių skaičius artėja prie pusės tūkstančio. Visi skuba statyti, nelabai sukdami galvas, kad demontuoti atominę elektrinę – tikra bėda ir nesibaigiančios problemos.
1985 metais pradėtoje eksploatuoti Ignalinos atominėje elektrinėje sumontuoti du itin galingi rusiški kanalinio tipo reaktoriai RBMK-1500. Nors jie laikomi labai efektyviais, patikimais, saugiais, 1986-ųjų balandžio 26-ąją metais Černobylio elektrinės operatoriai, naktį bravūriškai eksperimentuodami, sugebėjo taip perkaitinti tokį pat RBMK reaktorių, kad jis sprogo. Tai buvo didžiausia istorijoje katastrofa dėl žmogaus kaltės. Nuo sprogimo žuvo vos keli elektrinės darbuotojai, bet apšvitinti radiacijos per pirmus 3 mėnesius mirė per 30 žmonių – daugiausia gaisrą gesinusių ugniagesių. Vėliau daugiau kaip 200 žmonių susirgo spinduline liga, iš jų tik pusė sugebėjo pasveikti.
Dėl Černobylio katastrofos tūkstančiai žmonių turėjo palikti namus, milijonai žmonių lengvai apsišvitino. Izotopais buvo užteršta žymi Europos dalis, radioaktyvaus cezio kliuvo net Turkijai.
Džiaugtis dar anksti
Sprogimas Černobylyje turėjo pasekmių ir Lietuvai. Likviduoti avarijos buvo mobilizuota apie 600 000 sovietų sąjungos vyrų, tarp kurių – keli tūkstančiai iš Lietuvos. Nėra statistikos, kiek šių žmonių apsišvitino, kiek dėl to susirgo vėžiu.
Taigi, rodos, galėtum tik apsidžiaugti, kad Ignalinos atominė elektrinė jau sustabdyta ir demontuojama. Vis dėlto net išjungus reaktorių, jo atominio kuro kasetėse tebevyksta branduolinės reakcijos, todėl tos kasetės smarkiai kaista.
Tai, kad sustabdžius antrąjį reaktorių Ignalinos elektrinė netaps saugesnė, perspėjo ir jos tuometinis direktorius V. Ševaldinas, ir buvęs energetikos ministras mokslų daktaras Leonas Ašmantas, ir krūva kitų specialistų. Reaktorius tampa saugus tik iš jo ištraukus kuro kasetes.
Pagal technologiją išimtosios urano kasetės turi būti kelerius metus mirkomos ir šaldomos specialiuose baseinuose, po to šimtmečius (tūkstantmečius?) sandėliuojamos specialios saugyklos konteineriuose su temperatūros ir kitokiais davikliais.
Įsipareigoję Ignalinos jėgainę uždaryti iki 2010 metų, Lietuvos politikai nepasirūpino nei naudoto branduolinio kuro kasečių saugykla, nei baseinais. Todėl dauguma kasečių paprasčiausiai liko išjungtame reaktoriuje. Kadangi jose toliau vyksta branduolių skilimai, reaktorių būtina aušinti, toliau sukasi milžiniški reaktoriaus aušinimo vandens siurbliai.
Nusikalstamas politikų aplaidumas
Dabar Ignalinos atominė elektrinė iš elektros gamintojos yra tapusi baisia elektros rajūne. Pasak buvusio jos direktoriaus V. Ševaldino, elektrinei dabar reikia 170–180 milijonų kilovatvalandžių energijos per metus – beveik tiek pat, kiek suvartoja Šiauliai ir Panevėžys kartu.
Jei įvyktų avarija ar diversija ir nutrūktų elektros tiekimas sustabdytam, bet pilnam urano Ignalinos reaktoriui – jis perkaitęs sprogtų ne menkiau nei nelemtasis Černobylio reaktorius.
Energetikai – atsakingi žmonės, todėl tikėkimės, kad taip nenutiks. Tačiau atsakykite, ar jauku gyventi žinant, kad šalia snaudžia savotiška atominė bomba, kuri teoriškai gali driokstelėti ir Lietuvą paversti netinkama gyventi dykyne – vien per mūsų politikų aplaidumą...
Sigitas STASAITIS
