Gražusis Vilniaus senamiestis buvo tapęs daugelio tragiškų istorinių įvykių liūdininku. Kad štai ir čia ankščiau buvę mediniai vartai į Vilniaus getą. 1941-aisiais Rūdninkų ir Visų šventųjų gatvėse išdygusi tvora, pro kurią tūkstančiai žmonių, suagusių, senelių ir vaikų išvežti mirčiai. Žydai prieš antrąjį pasaulinį karą Vilniuje užėmė svarbų vaidmenį.
Daugelis jų buvo iškilūs prekybininkai, amatininkai, intelektualai. Istorikai teigia, kad iki karo sostinėje savo gyvenimą kūrė net 57 tūkstančiai žydų. 1939-aisiai metais nufilmuoto filmo – daugiausia žydų buvo įsikūrę senamiestyje. Ten 1941-aisiais buvo įkurti ir Didysis bei Mažasis Vilniaus Getas, kuriuose apgyvendinta visa Vilniaus žydų populiacija.
Getai likviduoti po dviejų metų, 1943-aisiais. Vilniuje po 1943-iųjų metų liko tik pora tūkstančių žydų. Visi kiti išvežti į Panerius ir ten nužudyti.
97 metų Fania, žydų partizanė yra viena iš tų dviejų tūkstančių išvengusių tragiško kelionės bilieto į Panerius, vienintelė iš visos savo šeimos:
„Vilniaus getas, žinot, jeigu pasakyti rusiškai. Staršno. Vienu žodžiu kaip ir. Aš viena iš visos šeimos palikau. Mano šeima čia.“
Senolė tuo metu gyveno Pylimo gatvėje Vilniuje. Pasak jos, matant kaip aplinkui nuolat dingsta draugai ir artimieji, gyvenimas tampa tik egzistencija. Tačiau nepaisant smurto ir nesaugumo jausmo, vienas dalykas moteriai padėjo neprarasti sveiko proto:
„Žmogui reikia kokios nors kultūros. Biblioteka buvo. Aš turiu dokumentą, kad aš knygą paėmiau iš Vilniaus Geto bibliotekos.“
O štai šiandien Paneriuose vykstančiame iškilmingame minėjime savo emocijas sunkiai tvardo ir Faina Kukliansky, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė. Ji tikina, kad psichologiniai randai, kuriuos paliko masinės žudynės sunkiai gija iki šiol. Fainos motina išgyveno Šiaulių getą, moters tėvas per karą du metus praleido slėptuvėje.
„Mano tėvas, kuriam buvo 15 metų, kai baigėsi karas, jis negalėjo paduoti pareiškimo mokytis, dėl to, kad jis negalėjo kalbėtis su žmonėmis. Jis gulėjo duobėj. Vieninteliai žmonės su kuriais jis kalbėjosi buvo jo tėvas, brolis ir sesuo“, – sako Žydų bendruomenės pirmininkė faina Kukliansky.
Todėl, esą jų bendruomenė taip jautriai ir reaguojanti į bet kokį neapykantos pasireiškimą:
„Žinot, stebisi kartais, kodėl mes tokie įbauginti, kodėl mes tokie jautrūs esame. Kodėl mūsų būtent nedidelė grupė žmonių yra pasiruošusi kažkam tai blogam. Todėl, kad taip atsitiko.“
Žydų genocido aukų atminimo minėjimuose Vilniuje išreikšdami solidarumą žygiavo ir nemažai moksleivių iš įvairių Lietuvos vietų:
„Buvo baisu aišku. Ačiū Dievui, kad aš to negyvenau.“
„Kažkas, kažkuriais metais viską padarė į kitą pusę. Viską sugadino.“
„Mūsų šalyje gyveno daug žydų ir jų buvo daug išnaikinta.“
Holokausto aukas pagerbti atvykę Lietuvos politikai neslepia, neapykantos gausu ir šiandieninėje visuomenėje.
„Neapykanta žmogui tęsiasi. Štai prieš ką reikia nusiteikti ir pasisakyti nuolat ir auklėti žmones žmoniškumo dvasia, bet nepriešiškumo“, – kalbėjo Visuomenės veikėjas Vytautas Landsbergis.
„Ar tai būtų kalba apie gatvės pavadinimą ar apie lentą, tai aišku, kad negali mieste, kurio ketvirtadalis gyventojų buvo nužudyta, rodyti pagarbos ženklus tiems žmonėms, kurie kažkokiu būdu prisidėjo prie tokių veiksmų“, – sako sostinės meras Remigijus Šimašius.
O štai Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas neslepia – kol kas ryšys tarp žydų ir lietuvių dar nėra toks glaudus, koks galėtų būti. Esą vis dar pasitaikantys išpuoliai vykdomi prieš jų bendruomenę užkerta kelią glaudesniam bendradarbiavimui.
„Svastika prie bendruomenės pastato, antisemitiniai komentarai internete, visa tai gadina žmonių tarpusavio santykius ir mūsų valstybės įvaizdį“, – teigia Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Gurevičius.
Getai buvo išsimėtę po visą Lietuvą. Antrojo pasaulinio karo metais mūsų šalyje išžudyta didžioji dalis žydų. Jų gyveno kiek virš dviejų šimtų tūkstančių, nužudytą apie 196 tūstančius.
