Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius gina aukštojo mokslo reformą ir tvirtina, kad nieko joje nekeistų, jei turėtų galimybę pradėti ją iš naujo. Dėl reformos ateities ministras sako esąs ramus - Konstitucinio Teismo įžvelgti trūkumai, jo teigimu, buvo pašalinti nekeičiant esmės, o kitų partijų priešrinkiminiuose pasiūlymuose jis nematąs nieko, kas galėtų ją pakeisti.
Apie padėtį šalies aukštajame moksle ir aukštojo mokslo reformą su ministru naujų mokslo metų pradžios proga kalbėjosi naujienų agentūra ELTA.
ELTA: Ministre, kaip vertinate aukštojo mokslo reformos eigą? Jei dabar turėtumėte galimybę pradėti ją iš naujo, ką keistumėte?
G. Steponavičius: Pagrindinių reformos principų jokiu būdu neatsisakyčiau. Daug kas įsivaizduoja, jog reforma - priimtas vienas sprendimas, po kurio iš karto įvyksta kokybės pokytis. Taip nėra. Kad pokyčiai įvyktų, turi darniai veikti visos grandys.
Reformos tikslus mes visi puikiai suprantame - aukštojo mokslo kokybės kilimas, prieinamumo didinimas, konkurencinio pranašumo regione kūrimas. Nematau efektyvesnių sprendimų to siekti negu skatinant konkurenciją, vykdant vadybos reformą ir atveriant aukštąsias mokyklas visuomenei. Būtent tai ir yra daroma.
Reforma buvo tam tikras sukrėtimas visai sistemai, tačiau ji tikrai prisidėjo prie aukštojo mokslo kokybės augimo daugelyje šalies aukštųjų mokyklų. Pirmaisiais reformos metais mes stengėmės šalinti tam tikrus trūkumus, kuriuos pastebėjome tik jai vykstant, tačiau reformos esmė išliko nepakitusi.
ELTA: 2011 m. gruodį Konstitucinis Teismas išaiškino, kad Mokslo ir studijų įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Tuomet teigėte, kad priimsite tokius įstatymo pakeitimus, kad "reforma būtų negrįžtama", ar tai pavyko padaryti?
G. Steponavičius: Mes stengėmės, kad po šio sprendimo redaguojant įstatymą nebūtų nukrypta nuo reformos pamatinių principų. Manau, mums tai pavyko. Rotacijos dažnumo ar aukštųjų mokyklų valdymo tvarkos koregavimas nepakeitė paties modelio.
Skaudžiausias dalykas, man sunkiai suprantamas žvelgiant iš konstitucinės doktrinos logikos, buvo, kad krepšeliai negali eiti į nevalstybines aukštąsias mokyklas. Tai diskriminuoja, apriboja studentų pasirinkimo laisvę ir neleidžia visoms aukštosioms mokykloms konkuruoti vienodomis sąlygomis.
Bet radome sprendimą - studijų stipendiją, kurią įstojęs į nevalstybinę aukštąją mokyklą studentas gali gauti, jei turi atitinkamą stojamąjį balą. Tik šių metų priėmime gal ne visi studentai dar suprato, kad tokia galimybė buvo.
ELTA: Po Konstitucinio Teismo sprendimo taip pat sakėte, kad jis gali būti susijęs su tuo, kad 7 iš 9 teisėjų dirba viename suinteresuotame universitete. Ar vis dar taip manote?
G. Steponavičius: Nebenoriu šitos temos eskaluoti, nes bet kokiu atveju sprendimas priimtas ir jį reikia įgyvendinti. Bet man lieka negeras jausmas apie sprendimo objektyvumą. Manau, kad žvelgiant į ateitį, tai galėtų būti gera pamokanti istorija, kad ne tik politikai, bet ir aukščiausios teisinės institucijos gali būti šališkos, kai priimami tam tikri sprendimai.
ELTA: Kaip vertinate Premjero Andriaus Kubiliaus sudarytos darbo grupės pateiktus pasiūlymus mažinti universitetų skaičių? Ar universitetus turi jungti valstybė, ar tokia iniciatyva turi ateiti "iš apačios"?
G. Steponavičius: Vertinu teigiamai. Laikausi pozicijos, kad tokie sprendimai turi subręsti akademinėse bendruomenėse, bet valstybės mastu mes turime tai skatinti ir finansiškai remti.
Aukštosios mokyklos turi jungtis ne dėl išlikimo, o dėl pozicijų sustiprinimo - jungimasis duoda aiškią pridėtinę vertę besijungiantiems. Kyla atlyginimai, lengviau pritraukti studentus, ES lėšas. Ir valstybės finansiniai ištekliai naudojami efektyviau.
Bet tik nurodant jungtis iš viršaus jungimasis negali vykti. Aš dirbtinių schemų braižyti neketinu. Patys universitetai turi suprasti, kad vienijimasis - ne praradimas, o galimybės.
ELTA: Vilniaus universitetas bene labiausiai priešinosi reformai, Seime pasigirdo pasiūlymų, kad šis universitetas turėtų būti laikomas išskirtiniu valstybės mastu, turėti didesnę autonomiją tiek dėl istorinių priežasčių, tiek dėl dabartinių pasiekimų. Ar pritartumėte tam?
G. Steponavičius: Pati reformos idėja buvo sudaryti geriausiems sąlygas pasinaudoti savo potencialu ir stiprybėmis. Vilniaus universitetas buvo universitetas, kuris sugebėjo pritraukti daugiausia valstybės finansuojamų studentų. Nemanau, kad tam pasiekti universitetui reikėjo specialios iškabos, kad jis yra geriausias, tai jis įrodė savo darbais. O suteikus išskirtines sąlygas, gali mažėti motyvacija stengtis.
ELTA: Reformos oponentai dažnai bado pirštais į studentų skaičių Lietuvoje ir sako, kad sunku tikėtis studijų kokybės gerėjimo, kol jis tūkstančiui žmonių yra didžiausias Europos Sąjungoje. Kaip vertinate pasiūlymus, kad studentų skaičiaus mažėjimo reikia siekti kuo griežčiau?
G. Steponavičius: Žmonės to dažnai nepastebi, bet studentų skaičius mažėjimo tendencija ir be griežtesnių veiksmų yra akivaizdi - tiek dėl valstybės politikos, tiek dėl demografinių veiksnių. Prieš ketverius metus turėjome apie 210 tūkst. studentų, dabar beliko apie 180 tūkst.
Be to, ne mažiau svarbus klausimas, iškylantis ir kitoms valstybėms - kiek, aukštajam mokslui iš elitinio tapus masiniu, apskritai įmanoma užtikrinti jo kokybę? Būtent su juo ir bandome kovoti mažindami finansuojamų universitetų studentų skaičių, bet skirdami daugiau lėšų vienam studentui, taip pat didindami finansuojamų studentų skaičių kolegijose ir profesinėse mokyklose, kad būtų pasiektas balansas.
ELTA: Tačiau ar Jūsų minimas finansuojamų universitetų studentų skaičiaus mažėjimas neprisideda prie socialinės atskirties augimo?
G. Steponavičius: Kartais įsivaizduojama, kad tik geriausios mokyklos didžiausiuose miestuose gali puikiai paruošti mokinius, kad jie studijuotų nemokamai. Taip nėra. Analizuodami egzaminų rezultatus, matome, kad jie Lietuvoje yra pakankamai tolygūs, rajonų gimnazijose tikrai ne prastesni negu didžiuosiuose miestuose.
Be to, į valstybės finansuojamas vietas patenka maždaug kas antras stojantysis, manome, kad tai - gana geras rezultatas. Apskritai kuo daugiau jaunimo turi suprasti: kad ir kokia jų socialinė aplinka jaunystėje būtų, išsilavinimas yra veiksmingiausia ir prasmingiausia investicija.
ELTA: O kaip vertinate pasiūlymus krepšelius labiau susieti su konkrečių specialistų poreikiu? Juk ekonomika ir teisė išlieka tarp populiariausių specialybių, nors tarp socialinės krypties specialybių jos "pirmauja" pagal absolventų skaičių darbo biržoje.
G. Steponavičius: Tai pasekmė absolventų, kurie pradėjo studijuoti dar iki reformos, srauto. Dar prieš dvejus metus stipriai koregavome valstybės finansuojamų vietų skaičių teisėje ir ekonomikoje, stipriai tokių vietų skaičių mažindami. Žiūrint į šių metų rodiklius, matome akivaizdžią tendenciją - ne tik biomedicina, bet ir transporto inžinerija, statybos inžinerija, miškų ūkis ir informacinės sistemos atsirado populiariausių specialybių dešimtuke.
Galų gale, šalia poreikio planavimo arba valstybės užsakymų dar yra ir jaunų žmonių svajonės, norai ir polinkiai. Mes mechaniškai surikiuoti už jaunus žmones, ką jie veiks gyvenime, neketiname.
ELTA: Dar vienas dalykas, dėl ko reforma neretai susilaukia kritikos - finansavimo modelis. Kodėl vis dėlto buvo pasirinktas ne vadinamasis angliškas modelis, kai paskolas ėmę studentai jas grąžina tik tada, kai jų atlyginimas pasiekia tam tikrą dydį?
G. Steponavičius: Pasaulyje tokią sistemą turi gal tik dvi ar trys šalys, ir tai yra labai brangiai kainuojantis dalykas. Aš tikrai norėčiau, kad mes tokią sistemą turėtume, ji studentams labai patogi. Bet nepamirškime, kad Didžiojoje Britanijoje visi moka už mokslą. Tuo tarpu pas mus yra aiškiai parašyta Konstitucijoje: aukštasis mokslas gerai besimokantiems studentams yra nemokamas. Ir valstybė turi tai užtikrinti.
Bet iš tikrųjų šitas modelis yra patrauklus, ir galbūt mes kažkada galėsime iki jo evoliucionuoti. Tačiau patiems britams jį išlaikyti jau sunku, ir klausimas, koks bus tolesnis jo likimas ten.
ELTA: Dėl aukštojo mokslo reformos susilaukėte kritikos ir iš kai kurių bendražygių liberalų. Jie kaltina jus reformos vykdymu ne iš to galo, universitetų biurokratizavimu ir akademinės laisvės ribojimu. Kaip į tai atsakytumėte?
G. Steponavičius: Įsikišimu į akademinę laisvę neretai laikomas išorinių tarybų įvedimas. Aš ir dabar manau, kad toks modelis yra prasmingas ir pats efektyviausias. Universitetai turi aiškią misiją tarnauti visuomenei, todėl jie turi atsiverti visuomenei ir būti jai atskaitingi. Aš galiu tik apgailestauti, kad dalis žmonių tai priima kaip "biurokratinę" intervenciją į "neliečiamus" universitetų reikalus.
Akademinė laisvė reformos metu kaip tik buvo išplėsta. Pačioms aukštosioms mokykloms palikta daugiau laisvės nusistatyti savo gyvenimo taisykles ir savarankiškai tvirtinti studijų programas. Išaugo studentų dalyvavimas sprendžiant akademinius reikalus.
Bet universitetai turi ne tik privilegiją gauti pinigus ir juos naudoti kaip jiems atrodo geriausia, bet ir pareigą padėti Lietuvai, paruošti jai žmones, galinčius lyderiauti savo srityse, stiprinti šalies konkurencingumą. Egzistuoti patys dėl savęs jie negali.
ELTA: Opozicija neretai jus kritikuoja labai aštriai. Ar nebijote, kad po rinkimų, jei dabartinė opozicija taps valdančiąja, reforma gali sulėtėti arba išvis būti atšaukta?
G. Steponavičius: Ne, nebijau. Žiūrint į visą politinį spektrą, neatrodo, kad jų kartais radikalūs siūlymai bus pagrįsti realiais veiksmais. Prieš ketverius metus reformos paketas buvo aiškus dar prieš rinkimus, ir tai, ką mes darėme, nebuvo iš maišo ištraukta katė.
Dabar, žiūrėdamas į kitų partijų siūlymus, aš tikrai nepastebiu, kad jos turėtų kokį nors planą B ar alternatyvią reformą. Tam tikri pokyčiai gal įvyktų, bet aš nemanau, kad reformos pamatiniai stulpai galėtų būti pakeisti.
Pagaliau neatmeskime galimybės, kad šitą valdančiąją koaliciją sudarančios partijos po rinkimų darbuosis ne tik Seime, bet ir Vyriausybėje.
