Atrodo, kad tarp jų nieko bendro, bet tai tik iš pirmo žvilgsnio. Karlo Markso, kaip filosofo, kuris suformavo socialistinio judėjimo pagrindus, teiginių svarbą apsprendė ne jo pažiūrų teisingumas, o tai, kad jo idėjos paskatino žmones veikti. Barzdotos moters – Eurovizijos laimėtojos – fenomenas taip pat nepretenduoja į vienų ar kitų pažiūrų absoliutų teisingumą, bet visuomenę veikia kaip itin stiprus katalizatorius.
Griuvus Sovietų Sąjungai, kur ne tik gėjai, bet ir absoliučiai visų vienokių ar kitokių pakraipų, orientacijų (politinių, seksualinių, ideologinių) individai privalėjo išpažinti vieną – “marksistinę –lenininę tiesą”, gavo galimybę nebeslėpti savo įsitikinimų ir vertybes rinktis daugiau ar mažiau laisvai.
Ačiū Viešpačiui ir atsitiktinumų bei dėsningumų koreliacijai, mus atvedusiai ten, kur esame – į Europos Sąjungą, davusią mums daugiau laisvių negu mes pajėgiame suvokti ir priimti. Tačiau tai yra geriau: turėti daugiau galimybių, nei pajėgi jas realizuoti, negu gyventi tarsi triušiui aptvare pagal jam nustatytas tegul ir pačias geriausias dogmas.
Taigi, Europos Sąjunga, be galimybių laisvai judėti po platųjį pasaulį, mokytis kur nori, dirbti kur nori, be milijardinių lėšų, skiriamų mūsų infrastruktūros objektams tvarkyti, taip pat suteikia galimybę vyrams mylėti vyrus, moterims – moteris, vaikus išsiauginti iš donorų spermos mėgintuvėliuose, kiaules šerti grojant ramiai ir tyliai muzikai (tada jos geriau įsisavina maistą), o barzdotiems vyrams dėvėti sukneles.
Mums suteikta tokia laisvė yra gerai, bet tai nereiškia, kad mes tai turime daryti, kad turime skubėti realizuoti šias novatoriškas idėjas savo kasdieniniame gyvenime.
Užuot keikus Europos Sąjungą už brukamas nepriimtinas, mums nepatinkančias, vertybes, pažiūrėkime, kas už tai realiai atsakingas.
Europos Sąjunga yra nuostabus darinys, davęs ir duodantis milijonams žmonių galimybę gyventi ir kurti savo gerovę, nevaržant nei vieno laisvės gyventi ir kurti be karo, ko iki jos (Europos Sąjungos) niekada nebūdavo - Europą nuolat drąskydavo karai.
Problema Europos Sąjungos valdžioje, lygiai taip pat, kaip ir pas mus Lietuvoje. Jeigu mes norime, kad būtų saugomos ir puoselėjamos tradicinės vertybės: meilė tėvynei, šeimai – tai turime stengtis rinkti tokią valdžią, kuriai šios vertybės būtų prioritetas.
Tačiau, jeigu mes į valdžią renkame marksistus, nesvarbu ar Lietuvoje, ar Europos Sąjungoje, tai neturėtume stebėtis, kad kunigai laimina gėjų santuokas, o Euroviziją laimi barzdočiai su suknele.
Visai nestebina, kad simpatiškas barzdočius su suknele, laimėjęs Euroviziją, yra Austrijos, o ne Lenkijos arba Vengrijos „produktas“, nes tiek Austrijos prezidentas Heinz Fischer, tiek Austrijos kancleris -Werner Faymann yra SPO (Austrijos socialdemokratų partija) lyderiai.
Ispanijoje vienos lyties atstovų santuokas įteisino ir leido tuoktis bažnyčioje socialistų valdžia.
Martin Shulz – Europos parlamento, formuojančio Europos Sąjungos ūkinio- politinio gyvenimo gaires pirmininkas, taip pat vienas Vokietijos socialdemokratų lyderių.
Todėl natūralu, kad įgyvendinama politika, kuri atitinka partijų programines nuostatas.
Ir nereikia jų keikti (politikų, kurie būdami valdžioje bando įgyvendinti jų sampratas atitinkantį visuomenės gyvenimo modelį). Kiekvienas gali gyventi kaip nori, svarbu, kad netrukdytų kitiems. Tačiau, jeigu mums rūpi kokioje terpėje augs mūsų vaikai ir anūkai, reikėtų pasižiūrėti kokios politinės jėgos propaguoja tiek Lietuvoje, tiek Europos Sąjungoje „vertybes“, iki kurių realizavimo mes dar nepriaugome. Ir jei vis dar nemėgstame barzdotų moterų, turėtume rinkti į valdžią ne marksistinių pažiūrų politikus.
Ne vieną dešimtmetį sovietinės ideologijos meistrai įnirtingai ginčijosi su vakarietiškos krypties filosofais, kas yra pirminis sąmonės ir būties sandaroje: ar mūsų būtis apsprendžia sąmonę, ar atvirkščiai - mūsų sąmonė apsprendžia būtį.
Paprasčiau tariant, ar gali išlikti žmogumi ilgus metus gyvendamas su kiaulėmis ir braidžiodamas po mėšlą, arba gavęs išsilavinimą prestižiniame Oksfordo universitete ir nešiodamas smokingą teršti viską, prie ko tik prisilieti.
Teisybė greičiausiai kaip visada kažkur per vidurį. Teisūs vakarų filosofai, kažkiek tiesos yra ir sovietinių demagogų pusėje. Mat apsprendžiant būties ar sąmoningumo viršenybę, nemažą vaidmenį vaidina ir individo asmenybės klausimas.
Vieni prie sunkiausių situacijų išlieka žmonėmis (karo metais atsisakiusius karti draugus, karo belaisvius pačius pakardavo), žūsta, bet neišduoda savo vertybių, o kitiems užtenka tiesiog sotesnio duonos kąsnio, kad išsižadėtų to, kas buvo sava ir brangu.
Taigi, tik nuo mūsų pačių priklauso, kur ir kiek mes gyvensime, ką turėsime ir kuo būsime. Manau, svarbiausia nebūti abejingiems ir neleisti už mus nuspręsti, kokia bus mūsų ateitis. Jei nuspręsime, kad norime barzdotų vyrų su suknelėmis, tegul tai būna bent jau mūsų pačių pasirinkimas.
dr.Gintautas Labanauskas, Kauno m. savivaldybės tarybos narys, frakcijos "Dirbam Kaunui" seniūnas
