Kaip sureaguotumėte, jei ankstų rytą į jūsų namus įgriūtų keletas pareigūnų, o jų itin kruopščiai atliekamos kratos tikslas būtų meno kūrinys, kuris neva yra tikrų tikriausia nusikaltimo propaganda?
Kratos metu ieškojo filmo
Tokį „nuotykį“ neseniai išgyveno kino režisierė Inesa Kurklietytė. Į jos namų duris šeštą valandą ryto pasibeldė šeši pareigūnai ir Vaiko teisių apsaugos specialistė. Tris valandas trukusių kratų tikslas – 2003-iaisiais sukurtas dokumentinis filmas „Lengvas raganavimas“.
Paklausta, ar nujautė, kad vieną dieną pareigūnai pasibels į jos namų duris, naujienų portalo balsas.lt kalbinta I. Kurklietytė sakė: „Tai nebuvo naujiena, nes šiuo metu tiriamoje rezonansinėje byloje jau yra apklausta apie 400 moterų, kurios gimdė namuose. Visas procesas tęsiasi apie metus. Nors apklaustoms moterims draudžiama viešinti tyrimo medžiagą, iš lūpų į lūpas skinda informacija, kad buvo atlikta ne viena krata. Matyt, nesu pirmas žmogus, kurio namuose atliekama krata, bet tikriausiai esu pirma menininkė, kurios namuose darant kratą buvo ieškoma meno kūrinio ištakų, jo medžiagos.“
Moteris iš pareigūnų išgirdo paaiškinimą, kad jos filmas, kuriame pasakojama apie gimdymą namuose, gali būti palaikytas nusikaltimo propaganda. I. Kurklietytė teigė, jog kyla klausimas, ar visi filmai, kuriuose rodomi kokie nors neteisėti veiksmai, taip pat neturėtų būti laikomi nusikaltimų propagandomis ir uždrausti?
„Vadinasi, toks požiūris turėtų būti taikomas visam menui. Jei Lietuvoje įsigalės praktika, kad menininkas gali būti tampomas, tardomas, o į jo privačią erdvę galima įsiveržti norint patikrinti jo meninę medžiagą, tuomet patirsime visišką demokratijos krachą. Menininkai ims bijoti, kad sukurta novelė, apybraiža, drobė ar dokumentinis filmas gali tapti propagandos įrankiu siekiant susidoroti su kuo nors neįtinkančiu žmogumi. Net jei meno kūrinyje ir būtų užfiksuotas nusikaltimas, menininkas turi teisę jį rodyti visuomenei, kalbėti apie visuomenei aktualius reiškinius atvirai ir be cenzūros. Demokratinę valstybę turime dvidešimt metų, o štai dabar žengtas platusžingsnis atgal. Norisi tikėti, kad tai yra nesusipratimas “, – kalbėjo kino režisierė ir pabrėžė, kad tokie veiksmai, kuriems leidimą davė prokurorai, pažeidžia demokratinės valstybės principus.
Filme – gimimo stebuklas
I. Kurklietytė prisiminė, kad į jos filmą, pasirodžiusį 2003-iaisiais, reaguota gana aštriai: „Buvo žmonių, kurie pabijojo, buvo tokių, kurie sakė, kad žingsnis per drąsus, bet didesnę dalį sudarė tie, kurie kino salę palikdavo su ašaromis veide. Viename kino festivalyje Vokietijoje po filmo priėjo moteris, apkabino mane ir pasakė: „Tu man atvėrei akis. Aš pati nepagimdžiau savo vaiko, man tai padarė gydytojai. Man 56 metai. Kaip gaila, kad daugiau nepagimdysiu, nepajusiu šio jausmo ir nepatirsiu šių emocijų.“
Šiandien internete neįmanoma atrasti net filmo fragmento, pačios režisierės teigimu, jo ir neturėtų būti, nes filme nusifilmavusios medikės ir mamos šiuo metu intensyviai apklausiamos. „Dokumentinis filmas negali kenkti žmogui“, – sakė ji ir pridūrė, kad filmo fragmentai pašalinti dėl to, jog jame matomi žmonių veidai ir pan.
Į klausimą, kas tokio rodoma dokumentiniame filme, kad tyrėjams prireikė atlikti kratas, pašnekovė sakė: „Filmas kurtas dvejus metus. Tuo metu aš laukiausi antrosios savo dukros. Filmas pasakoja apie gražų judėjimą, kurio tikslas – sugrąžinti gimdymų namuose tradiciją.
Gimdymas namuose nėra koks nors unikalus reiškinys Lietuvoje – moterys visame pasaulyje gimdo namie. Tai žmogaus sprendimas. Jis priimamas laisva valia ir sąmoningai, kai naujos gyvybės atėjimui ruošiamasi ir tai daroma darnoje su gamta. Tai nėra propagandinis filmas, tai filmas apie gimdymo grožį ir moters apsisprendimą gimdyti laisvai. Filme parodomi trys gimimo stebuklai, gimsta trys vaikai ir žiūrovas stebi pirmąsias jų gimimo sekundes.“
I. Kurklietytė stebisi, kaip filmas, kurio sukūrimą parėmė Kultūros ministerija, staiga tapo nusikaltimo propaganda.
Ryšis kreiptis ir į Strasbūro teismą
Kratą atlikusius pareigūnus į režisierės namus atlydėjo ir Vaiko teisių apsaugos specialistė. „Mergina, kuri atstovavo Vaiko teisių apsaugos tarnybai, paklausta, kaip šiuo atveju ji gins mano vaikų teises, atsakė: „Jei jums atrodo, kad vaikai šiuo metu blogai jaučiasi, aš juos galiu išsivežti.“ – Kaip reiktų suprasti tokį pareiškimą – šeštą ryto šeši nepažįstami vyrai namuose prieš atlikdami kratą žadina vaikus ir juos išsiveža dėl jų pačių saugumo? Ar tai neprimena trėmimo į Sibirą, kai nepažįstami žmonės pasibeldžia anksti ryte ir liepia krautis daiktus?“
Režisierė teigė sulaukusi didelio palaikymo iš menininkų ir visuomenės. Ji tikisi, kad ši padėtis keisis į gerą: „Aš vis dar esu Lietuvos patriotė ir ja būsiu, kad ir kokios valdžios ką su ja darytų. Negaliu patikėti, kad man gali tekti Lietuvą skųsti Strasbūro teismui, bet tai įvykti gali.“
