Tas tipologas (ar tipas) Lučinas yra pusiau apsišaukėlis. Jis neskiria sąvokų - intelekto, kuris didele dalimi ateina iš genų ir iš Dievo, nuo kultūrinio akiračio, erudicijos, kultūrinio kapitalo sąvokų. Arba Lietuvoje vis bukyn einantys žurnalistai tiesiog nesugebėjo teisingai to Lučino minčių išversti.

Neringai nestinga nei intelekto, nei kompetencijos. Yra žinoma, ji mokykloje buvo totali pirmūnė. Turėti dabarties, o ypač sovietinėje mokykloje, kur nebuvo profiliavimo, aukštus pasiekimus iš visų dalykų, reikia aukšto intelekto. Kaip teisėja ji susitvarkydavo su bylomis. Teisėjo darbas labai imlus protui ir intelektui, taip pat kompetencijai. Neringai trūksta bendro kultūrinio akiračio, erudicijos, išprusimo, kultūrinio kapitalo. Lietuvoje yra 100 tūkst moterų, baigusių aukštą mokslą, turinčių gilią, bet labasi siaurą profesinę kompetenciją. Jų problema ta, kad jos neturi jokio platesnio kultūrinio akiračio. Tokių žmonių veržimasis į politinio lyderio vaidmenį anksčiau ar vėliau virs apsijuokimu. Tokios moterys niekada neperskaitė jokio istorinio veikalo (net populiaraus), nepaskaitė jokio veikalo apie karą, revoliuciją, socialinius pokyčius, neperskaitė jokios politinės biografijos. Vien serialai, Marininos dedektyvai, meilės romanai arba skaitalas, kaip išlikti gražiai. Viskas. Man tas žinoma, kaip socialiniam tyrinėtojui, kuris yra tyręs labai daug darbo organizacijų, kuriose dominuoja moterys: pedagogai, socialiniai darbuotojai, slaugytojai. Mane apkaltins socialinių stereotipų platinimų prieš moteris, bet jūs nesįsivaizduojate, koks klaikus ir dramatiškas vaizdas interviuotojui atsiveria, patyrinėjus lietuvę moterį su aukštuoju. Man susidaro įpūdis, kad būtent tokio tipažo moteris galimai yra ir Neringa Venckienė. Taigi, kalba čia eina ne apie jos intelekto protavimo ar kompetencijos deficitą, o apie interesų siaurumą, kultūrinio akiračio siaurumą, silpną kultūrinį kapitalą.

Kokybinis šuolis Lietuvos moterų erudicijoje įvyksta tada, kai jos baigia socialinių, o ypač humanitarinių mokslų doktorantūrą. O tam, kad įsitikinti, jog netgi mažaraščiai, proletriški vyrai kartais geba savarankiškai ir subtiliai paopilitkuoti, užtenka nueiti į viešą pirtį. Publika ten šneka apie mašinas, bobas, žvejybą-medžioklę, statybas, apie tarnybą sovietinėje armijoje ir apie POLITIKĄ. Kaip bebūtų feminmistėms apmaudu, neretai šneka argumentuotai ir įdomiai.