Apie tai, „Žinių radijas“ laidoje, diskutuoja socialinės apsaugos ir darbo ministrė Jūratė Zailskienė, ekonomistas Romas Lazutka ir Seimo narys, konservatorius Raimondas Kuodis.
Išmokos nėra „už dyką“: kokios taisyklės galioja iš tikrųjų
Romai, koks jūsų būtų verdiktas šiame kelyje į gerovės valstybę? Ar mes tikrai užsiimame tais reikalais, kurie mažintų socialinę atskirtį ir pati valstybė socialiai teisingesnė? Kaip jums atrodo?
R. Lazutka: Jeigu pradėtume nuo to piktnaudžiavimo, tai, manau, Lietuvos viešojoje erdvėje labai piktnaudžiaujama tais „pašalpiniais“, paniekinančiai vadinant tai, kad žmonės vengia darbo dėl nedarbo išmokų ir taip toliau. Ministrė minėjo skaičius Lietuvos mastu, bet, tarkime, tipiškame Lietuvos rajone ar savivaldybėje yra kokie 200–300 tokių žmonių, kurie gauna tas pašalpas – tikrai jie nelemia Lietuvos raidos jokiu būdu, bet tai labai dažnai naudojama kaip argumentas riboti kokias nors socialinės apsaugos iniciatyvas. Tai yra labai patogus pavyzdys iliustracijai, bet jis labai menkai pagrįstas.
Jeigu kalbame apie tuos spąstus dirbti ir kaip juos gali sumažinti išmokos, tai juk yra taisyklės: tos išmokos nemokamos besąlygiškai. Jeigu būtų taip, kad žmogus neturi pajamų ir jam iš karto išmoka, tada galbūt, bet ten yra reikalavimai.
Pavyzdžiui, jeigu žmogui pasiūlė darbą ir jis antrą kartą atsisakė, tai automatiškai netenka ir nedarbo išmokos iš „Sodros“, ir socialinės pašalpos. Todėl tai yra patogus argumentas verslininkams ar libertarams, kurie sako: „Žiūrėkite, čia viską griauna, visa Lietuva kenčia, ekonomika stagnuoja, yra pavojus“. Tai yra smulkmenos.
Bet tie žmonės nėra smulkmenos, jiems reikia padėti. Raimondas Kuodis labai gerai paminėjo darbo garantiją. Būtų sprendimas jeigu tie žmonės gauna išmoką ir nedirba, bet yra pajėgūs dirbti, jiems reikėtų ne šiaip baksnoti, kad ieškotųsi darbo, bet tiesiog pasiūlyti tinkamą darbo vietą pagal gyvenamąją vietą, kvalifikaciją ir šeiminę padėtį.
Jeigu atsisako, tada netenka išmokos, bet mes nesugebame tokios sistemos sukurti, kad vietoj išmokos duotume darbą. Tuomet tie žmonės lieka kalti ir visos visuomenės bei biudžeto bėdas bandoma argumentuoti būtent tais nelaimingaisiais.
Bendra tendencija socialinio teisingumo Lietuvoje nėra gera ir ne tik socialinės apsaugos srityje. Socialinėje apsaugoje galima rasti pavyzdžių, tarkime, šalpos pensijos. Tai žmonėms, kurie negalėjo dirbti dažniausiai dėl sveikatos problemų, pavyzdžiui, nuo gimimo neįgalus žmogus.
Jo pensija visada bus mažesnė negu žmogaus, kuris buvo darbingas, dirbo už minimalią algą, buvo nekvalifikuotas. Čia matau neteisingumą, nes ne nuo paties žmogaus pastangų priklauso, kad jis yra pasmerktas skurdui visą gyvenimą, nors jam ir padedama, bet nepakankamai.
Kitos sritys, ne tik socialinė apsauga, man atrodo ypač svarbios: švietimas ir sveikatos apsauga, švietime tas neteisingumas auga labai sparčiai. Paminėsiu tik vieną skaičių, tai paskutinių metų EBPO duomenys: tarp jaunuolių, kurie galėtų įgyti aukštąjį išsilavinimą pagal savo amžių, iš tų šeimų, kuriose tėvai neturi aukštojo išsilavinimo, tik apie 4 proc. pasiekia aukštąjį išsilavinimą.
Tuo tarpu iš šeimų, kuriose tėvai turi aukštąjį išsilavinimą, jį pasiekia 70 proc. vaikų. Mes esame visiškai Europos Sąjungos uodegoje šalia Slovakijos. Daugelyje šalių irgi yra skirtumas, labai sunku valstybės ir mokyklos pastangomis kompensuoti tėvų nepajėgumą ar net nenorą rūpintis vaiko ateitimi, bet skirtumai tarp šalių yra didžiuliai.
Didžiausias nelygybės židinys – švietimas
Čia ne tik Lietuvos problema, tai matome ir kitose pasaulio valstybėse, pavyzdžiui, Amerikoje.
R. Lazutka: Tikrai ne. Aš dabar Amerikos duomenų nežiūrėjau, bet Europos Sąjungos šalyse yra skirtumų. Yra nemažai šalių, kur, tarkime, iš šeimų be aukštojo išsilavinimo, vaikai jį įgyja 40 proc. atvejų, o ne 4 proc. Skirtumai yra didžiuliai ir mes negalime teisintis, kad visur taip pat.
Visur yra neteisingumo, bet mums nepavyksta sulyginti tų starto sąlygų vaikams iš įvairių šeimų. Kodėl? Tai korepetitorių institutas, šešėlinė švietimo rinka, privačių mokyklų augimas. Vilniuje jau dabar kas penktas vaikas yra privačioje mokykloje, kur už mokslą reikia mokėti 600–800 eur. per mėnesį. Darbininkų šeimos, net ir norėdamos, negali ten išleisti vaikų, o ten sąlygos sukuriamos geresnės.
Visos laidos klausykite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
